Buckwheat honey

Viskas prasideda ne iš karto. Pirmiausia – judėjimas. Tas keistas, beveik be pastangų reikalaujantis slydimas erdve, kuris priverčia kūną tapti vienu fokuso tašku. Kūnas privalo klausytis svorio, kelio, menkiausio posvyrio, ir ši nuolatinė, bet rami parengtis yra pirmasis triukšmo slopintuvas.

Tada – garsas. Ne bet koks, o pasirinktas. Muzika, kuri lyg nematomas kupolas sukuria privačią erdvę atvirame mieste. Ji neatitveria nuo pasaulio – ji jį perfiltruoja, paversdama praeivių žingsnius, automobilių šviesas ir vėjo ošimą nebyliais spektaklio aktoriais. Ji sukuria nuotaiką dar prieš atsirandant jausmui.

Ir galiausiai – forma. Arba jos nebuvimas. Drabužiai, kurie yra tiesiog audinys, o ne pareiškimas. Tylus sutikimas būti be etikečių, be apibrėžimų, kurie veržtų ar įpareigotų. Būti tiesiog kūnu, judančiu erdvėje.

Ir tik kai šie trys srautai – judesys, garsas ir forma – susilieja į viena, įvyksta ta keista, tyli magija. Protas nebeturi už ko kabintis. Nerimas, planai, nuoskaudos reikalauja trinties, o čia – paviršius per slidus. Kūnas tampa lyg pralaidus indas. Vakaro vėsa kiaurai košia per jį, išpūsdama dienos karštį ir nuovargį. Lieka tik tai, kas yra dabar: ritmiškas variklio dūzgimas, susiliejantis su pulsu; švelni prieblanda, minkštinanti pastatų kampus; jausmas, kad oda kvėpuoja.

Laikas ne bėga, o plečiasi, ir į jį telpa viskas: pro vitriną šmėstelėjęs manekeno siluetas, tolumoje virš stogų sustingęs statybų kranas, pokalbio nuotrupa, pagauta ir paleista su vėjo gūsiu. Visi šie dalykai nebeturi svorio, nebereikalauja vertinimo. Jie tiesiog yra. Ir tame buvime – didžiulė, taiki pilnatvė.

Ir šis jausmas – jis pažįstamas. Galbūt jis primena vaikystės popietę, kai gulėdavai žolėje ir žiūrėdavai į debesis, neturėdamas jokio tikslo. Galbūt – pirmą kartą įsimylėjus patirtą lengvumą, kai atrodė, jog gali skristi. Tai būsena, kuriai nereikia vardo, nes ji senesnė už visus vardus.

Yra tik šis besitęsiantis momentas – tirštas ir saldus lyg grikių medus.