リングについての質問

Klampoju per šį mirkstantį peizažą, kurio neįmanoma pavadinti mišku – tai greičiau primirštas dievo bandymas nulipdyti sausumą, paliktas pusiaukelėje. Kojos semia vandenį, permirkę batraiščiai pliaukši per kulkšnis ritmingai ir abejingai. Oras kimus, pripildytas pūvančių lapų ir drėgnos žemės taninų, o kiekvienas įkvėpimas atrodo lyg gurkšnis drumzlinos, stovinčios arbatos. Mintys veliasi viena už kitos, limpa kaip šlapias voratinklis, be formos, be krypties, tik šaižus, metalinis kliūnančių relių tarškėjimas smegenų žievėje – nei pirmyn, nei atgal.

Tyla čia apgaulinga. Po akivaro plėve, juoda ir blizgia kaip vabalas, verda lėtas, burbuliuojantis gyvenimas. Kažkas miršta, kad kitas galėtų pūti lėčiau. Laikas ištirpęs šioje masėje, virtęs durpe, suspaustas į sluoksnius, kuriuose įstrigę ir pernykščiai uodų spiečiai, ir dar neužgimusių paparčių sporos. Viskas yra vienu metu – praeitis ir galimybė, susimaišę į tirštą, beformę dabartį.

Bandau pagauti bent vieną aiškią liniją, bet horizontas pasislėpęs už apsunkusių šakų, o dangus tėra pilkas atspaudas vandenyje. Pasilenkiu, norėdamas įžiūrėti geriau, ir drumzliname paviršiuje suvirpa mano paties atspindys. Ne veidas – tik kontūras, ištirpęs, suplėšytas į judančias dėmes, lyg senas žemėlapis. Akys – du tamsūs akivarai. Burna – įpjova dumblo paviršiuje. Ir tada, be jokio garso, viename iš tų tylos plyšių tarp dviejų širdies dūžių, viskas sustoja. Ne išorėje. Viduje. Nereikšmingas, bet absoliutus tikrumas – lyg po klampia samanų danga koja staiga atrastų akmenį.

Smegenis perveria ne mintis – pojūtis. Supratimas, kad kojos, visą laiką ieškojusios tvirto dugno, pagaliau nustojo. Nes dugno nėra. Niekada ir nebuvo. Ir su šiuo atsižadėjimu, viskas pasikeičia. Šis nuovargis, šis klimpimas, šis kimus oras – tai nebe našta, kurią reikia tempti. Tai pats audinys. Pamatinė medžiaga.

Staiga suvokiu. Tai mano pelkė. Ir klausimas dabar jau nebe kaip iš jos išeiti. O ką daryti su tuo vieninteliu, akinamai baltu žiedu, kuris be jokios priežasties prasiskleidė ant purvino vandens paviršiaus tiesiai priešais mane?

Mano pirmoji, instinktyvi mintis – paliesti. Nuskinti. Išsaugoti. Paversti jį prasme, įrodymu, kad purvas gali pagimdyti ką nors tyro. Bet ranka nepakyla. Smegenų žievėje, toje pačioje vietoje, kur anksčiau tarškėjo metalinės relės, dabar tyla. Ir toje tyloje gimsta atsakymas, paprastas ir sunkus kaip akmuo, kurį pagaliau radau po kojomis.

Nieko.

Nieko su juo daryti nereikia. Jo nereikia nei saugoti, nei neigti. Jo nereikia suprasti. Šis žiedas – tai ne išimtis. Tai ne stebuklas, paneigiantis pelkę. Tai yra pati pelkė, tapusi matoma akimirkai. Jos lėto, burbuliuojančio gyvenimo kulminacija ir pažadas. Pažadas, kad viskas, kas sudygsta, vieną dieną vėl grįš į tirštą, beformę masę.

Aš nusišypsau. Pirmą kartą per nežinia kiek laiko. Ne džiaugsmingai. Tiesiog konstatuodamas faktą.

Man nebereikia išeities. Man užtenka stebėti.