勝った

私たちは抽象的な概念のために戦いません - 正義、自由、または神々。これらは、同じバージョンのより良い衣装である政治家が、はるかに古くて汚いパルスを覆うという看板です。

Zirzdamas nuleidau koją ant pirmo cementinio rūsio laiptelio, ir į veidą tvokstelėjo pelėsiu ir sudrėkusia žeme atsiduodanti amžinybė. Šis nusileidimas į daugiabučio požemius, į bendrą teritoriją, kuri niekada nebuvo ir nebus bendra, – tai mažas, buitinis karas. Ore tvyrojo ne tik drėgmė, bet ir dešimtmečius kaupta, neišsakyta pagieža – už kaimyno per plačiai sustumtas senas padangas, už mano paties numestą ir pamirštą sulūžusią kėdę, už ne vietoje paliktą dviratį.

Delne jaučiau šaltą, aprūdijusį spynos rakto metalą. Jo aštrios briaunos rėžėsi į odą – mažytis ginklas, skirtas apginti savo kvadratinį metrą betono ir ten supuvusių bulvių likučių. Absurdas. Bet tas absurdas buvo mano.

Viršuje žmonės dalijasi receptais ir sveikinasi lifte, o čia, prietemoje, po mirksinčia, gyvybę vos bepalaikančia lempute, tįso tikrosios fronto linijos. Kaimyno stiklainiai su agurkais, išrikiuoti lyg falanga, stūmė mano chaotišką rakandų krūvą. Pelėsis ant sienos, lyg senas, kerštingas dievaitis, lėtai, atkakliai grobė vis naujas teritorijas, ir niekas negalėjo jo sustabdyti. Štai kur slypėjo atsakymas.

Karas kyla ne iš neapykantos kitam. Jis kyla iš liguistos meilės sau. Iš iracionalaus, pirmykščio įsitikinimo, kad šis žemės lopinėlis, šis stiklainis, ši idėja ar šis dievas yra mano. Ir aš geriau paversiu viską dulkėmis, nei leisiu kitam prie to prisiliesti.

Trumpas, aštrus spragtelėjimas. Pasukau raktą savo sandėliuko spynoje ir tvirtai stumtelėjau duris.

Vietoj įprasto girgždesio pasigirdo sausas, pavargęs trakštelėjimas. Durys, laikytos aprūdijusių vyrių ir kelių supuvusių lentgalių, tiesiog subyrėjo į vidų. Ne trenksmas, o tylus, dulkinas atodūsis. Sutrešusi mediena pavirto pjuvenomis tiesiai prieš mano akis.

Mano tvirtovė. Mano ginta teritorija. Viskas, ką turėjau apginti, sugriuvo nuo mano paties prisilietimo.

Stovėjau toje pačioje prieblandoje, po ta pačia mirksinčia lempute, bet dabar mano karalystės vartai buvo išversti. Ne priešo. Mano paties. Rankoje vis dar spaudžiau spyną, prijungtą prie nuolaužos, kuri prieš sekundę buvo durų stakta.

Raktas į niekur.

Laimėjau.