nenustatytos kilmės organinė medžiaga

sėdžiu milžiniškame stikliniame inkste, kuris naktimis filtruoja žmones. Per mane, pro kiaurą kūno rėtį, srūva svetimi likimai, judantys pagal tvarkaraštį: skrydžiai į saulėtus miestus, kurių pavadinimai skamba lyg vaistų pavadinimai, ir atgal, į pilkus rytus. Viskas nušlifuota iki sterilaus blizgesio – grindys, kuriose atsispindi pavargę veidai, metalinės kėdžių eilės, sustingusios amžino laukimo pozoje. Oras čia perdirbtas, bekvapis, atimantis iš plaučių bet kokį prisiminimą apie tikrą vėją ar lietų.

nuovargis. Ne tas, kurį išplauna miegas. Šis kitoks. Jis nusėdęs kraujyje kaip sunki, toksiška nuosėda, ir kiekvienas širdies dūžis tik išnešioja jį tolygiau po visą kūną. Stebiu scenas, kurios kartojasi su mechaniniu tikslumu: ašaromis permirkęs atsisveikinimas prie saugumo patikros vartų; isteriškas vaiko juokas, atsimušantis į aukštas lubas; vyras, įsitempęs žiūrintis į informacinę lentą, lyg ten būtų iškalti jo gyvenimo prasmės atsakymai. Matau siūles, jungiančias šias marionetes, matau scenarijų, išblukusį nuo begalybės kartojimų. Jokios dramos, tik funkcijos. Išvykimas. Atvykimas.

nėra jokios prasmės judėti. Esu tik kūnas kėdėje, numeris biliete, laukiantis, kol jį pašauks metalinis balsas iš garsiakalbio. Tas balsas – mechaninė beprasmybės lopšinė, kartojanti tuos pačius burtžodžius apie vėlavimus ir paskutinius kvietimus. Galėčiau tiesiog čia likti. Tapti šio terminalo dalimi, susilieti su kėdės plastiku, stebėti, kaip kyla ir leidžiasi lėktuvai – tie dideli, nerangūs paukščiai, gabenantys viltį ir nusivylimą. Be jokio skirtumo. Visas tas svoris ištirptų steriliame apšvietime.

tada per garsiakalbius pasigirsta traškesys. Ir mano pavardė, iškraipyta neatpažįstamai, suplakta į svetimą, beprasmį skiemenį. Prašymas prieiti prie trečiojo langelio. Pakylu. Sunkus, švininis apatijos apsiaustas velkasi iš paskos. Prieinu. Moteris uniforma nežiūri į akis. Ji baksnoja pirštu į monitorių. Sako, jog mano registruotame bagaže – neaiškios kilmės organinė medžiaga. Reikia patikrinti.

stoviu ir žiūriu į ją. Į tą tašką erdvėje, kur ji turėtų būti. Ir staiga suprantu. Ten – močiutės obuolių sūris. Kruopščiai suvyniotas į kepimo popierių. Tas egzistencinis nuovargis, ta didinga, visa apimanti apatija, tas susiliejimas su visatos tuštuma. Visa tai ką tik pralaimėjo kovą prieš gabalą sudžiūvusių obuolių.