šuo, kuris žinojo mano vardą
1 dalis. pirmadienis.
aliarmas – ne garsas, o sausas, adatos dūris į smilkinį. Kūnas pats, be sąmonės įsikišimo, išjungia mygtuką, pasisuka, nuleidžia kojas ant šaltų grindų. Ritualas. Mechanika, iškalta per tūkstančius tokių pačių rytų. Šviesa pro žaliuzes sunkiasi ne kaip spinduliai, o kaip klampus, skystas metalas, pripildantis kambarį svorio, kurį tenka stumti pečiais einant link vonios.
vanduo duše – ne gaiva, o tik temperatūra. Jis gludina odą iki nebesamos ribos, trina ją, kol kūnas tampa tik paviršiumi, tik kontūru be vidaus. Apsirengiu. Pigi marškinių sintetika nemaloniai priglunda prie nugaros. Virtuvėje – kavos aparatas. Jo ūžesys – vienintelis tikras dalykas visame bute, monotoniškas, patikimas inkliuzas tylos vakuume. Puodelis rankoje. Juoda, deguto skonio tuštuma be jokio pažado.
ir tada, pro langą, pirmasis neatitikimas.
gatvėje, kitapus kelio, stovi vyras su šunimi. Įprastas vaizdas, matytas šimtus kartų. Bet kažkas ne taip. Šuns kojos. Jos pastebimai per ilgos, neproporcingos kūnui, lyg kas būtų patempęs gyvūno atvaizdą vertikaliai. Plonos, beveik strakališkos. Šeimininkas laiko pavadį, rūko. Jo veidas – neryškus, bet šypsena, net ir per atstumą, atrodo per plati, lyg nupiešta ant veido vėliau, ne vietoje. Ji neišreiškia jokios emocijos, tik pasitenkinimą pačiu savimi, geometriniu faktu.
akimirką sustingstu su puodeliu prie lūpų. Prisimerkiu. Vaizdas nepakinta. Šuo kilsteli savo absurdiškai ilgą koją. Vyras numeta nuorūką ir timpteli pavadį. Jie nueina. Gatvė vėl tuščia, normali.
papurtau galvą. Garsas ausyse – lyg smėlio byrėjimas.
tikriausiai neišsimiegojau.
rakinant duris, pirštai kliūva už rakto, vos jo nepaleidžia. Sunkūs. Švininiai. Lyg ne mano.
2 dalis. antradienis.
tas pats dūris į smilkinį. Tas pats kelias link vonios, tik šįkart klampios šviesos metalas sunkesnis, o grindys – šaltesnės. Kava – dar kartesnė, lyg kažkas į ją būtų įlašinęs tulžies. Įprastas nuovargio sluoksnis, dengiantis pasaulį, šiandien storesnis, su keistu, vaivorykštiniu atspalviu, kaip tepalo dėmė baloje.
žengiu į lauką. Miesto garsai – prislopinti, lyg klausyčiausi jų per storą stiklą. Automobilių ūžesys, tolimas sirenos kauksmas, kaimynų barškesys – viskas susilieja į vientisą, žemo dažnio gausmą, kuris vibruoja ne ausyse, o kaukolės kauluose. Einant šaligatviu apima jausmas, kad mano paties žingsniai turi keistą, atsiliekantį aidą. Kairė. Klonk. Dešinė. Klonk. Garsas atsilieka per sekundės dalį, lyg priklausytų ne man, o mane sekančiam nematomam antrininkui.
ir vėl jis.
toje pačioje vietoje. Vyras su ilgašuniu. Šiandien matau juos aiškiau. Vyro drabužiai – pilki, beformiai, bet batai – ryškiai raudoni, lakuoti. Absurdiškai ryškūs pilkame ryto fone. Šuns kailis sublizga ne natūraliai, o lyg būtų išteptas alyva. Jie stovi nejudėdami, kaip prastai įkomponuota skulptūra. Man praeinant, vyras pasuka galvą. Jo per plati šypsena dabar nukreipta tiesiai į mane. Ji nieko nesako. Ji tiesiog yra. Fiksuoja mane.
šaligatvio plytelės po mano kojomis vos pastebimai įdumba, lyg eičiau per ploną ledą.
nežiūriu į jį. Susikoncentruoju į kvėpavimą. Įkvėpimas. Iškvėpimas. Ritmas. Bandau atgauti kontrolę. Priversiu realybę paklusti. Mano žvilgsnis užkliūva už priparkuoto automobilio valstybinio numerio. LTH 517. Kartoju mintyse. LTH 517. Tai faktas. Tai tikra. Geležinis, į asfaltą įspaustas tikrovės fragmentas. LTH 517.
atsisuku už kampo. Giliai įkvepiu.
koks ten buvo numeris?
skaičiai išslysta iš atminties kaip slidūs gyvsidabrio lašai, palikdami tik tuščią, vibruojančią erdvę ten, kur ką tik buvo tvirtas faktas.
3 dalis. trečiadienis.
naktis plyšo, o ne baigėsi. Prabudau ne nuo aliarmo, o nuo tylos – tokios gilios ir spengiančios, kad atrodė, jog pasaulis tiesiog nustojo suktis. Aliarmas įsijungė vėliau, jau man sėdint lovos krašte, ir jo garsas pasirodė svetimas, įsibrovėliškas.
šiandien viskas turi tekstūrą. Oras – grūdėtas, lyg kvėpuočiau smulkiomis dulkėmis. Vanduo – aliejingas. Kavos tirščiai puodelio dugne primena sutrūkinėjusią žemę. Bandau prisiminti, ką sapnavau. Nieko. Tik juodą, aksominį svorį ant krūtinės.
einant į darbą, miestas pradeda rodyti savo siūles. Pastatų kampai atrodo nebe statūs, o vos vos smailėjantys, lyg visas urbanistinis peizažas būtų pieštas skubančio, perspektyvos dėsnių nepaisančio menininko. Šviesoforai mirksi ne ritmu, o aritmija – trys žalios, viena raudona, ilga pauzė, tada vėl dvi žalios. Niekas, regis, to nepastebi. Žmonės eina, automobiliai važiuoja, prisitaikę prie šio pulsuojančio chaoso. Gal taip buvo visada?
vyras su šunimi laukia manęs ne toje pačioje vietoje. Dabar jie stovi prie pat mano biuro pastato durų. Šuns kojos atrodo dar ilgesnės, o raudoni vyro batai spindi nenatūralia, vidine šviesa. Jam nesišypsant, jo veidas – absoliučiai lygus, be jokių bruožų, lyg vaškinė kaukė. Bet aš žinau, kad po ta kauke slypi ta pati per plati šypsena. Jaučiu ją savo odoje.
prieinu arčiau. Šįkart negaliu jo ignoruoti. Turiu praeiti pro jį. Kai lieka vos keli žingsniai, šuo kilsteli galvą ir atveria nasrus. Iš jų pasigirsta ne lojimas. Ne urzgimas.
o tylus, aiškus mano paties vardo sušnibždėjimas.
sustingstu. Šaltis perbėga nugara, ne metaforiškas, o realus, fizinis šaltis, veriantis kiaurai paltą. Pasaulis aplinkui akimirksniu nutyla. Vienintelis garsas – mano vardas, sklindantis iš gyvūno gerklės, be jokio aido, lyg būtų pasakytas tiesiai man į ausį.
vyras su lygia veido kauke vos vos palenkia galvą. Lyg atiduodamas pagarbą.
apsisuku ir einu atgal. Ne bėgu. Tiesiog einu. Žingsnis po žingsnio. Aidintis klonksėjimas grįžo, bet dabar jis ne vejasi mane, o sklinda iš manęs paties, lyg būčiau tuščiaviduris. Grįžtu namo. Atsirakinu duris. Užrakinu. Atsistoju vidury kambario, pripildyto klampios, dulkėtos šviesos.
aš nepavargęs.
aš tiesiog tirpstu.
mano rankos. Žiūriu į jas. Jos atrodo tolimos, svetimos, lyg stebėčiau jas per seną, raibuliuojantį televizoriaus ekraną. Pirštų galiukai vos vos permatomi. Pro juos šviečia lango kontūras.
nusišypsau. Šypsena jaučiasi keistai. Per plati.