# wabi sabi > Valdo Ručinsko tekstai ## Įrašai - [kur mintys skęsta](https://wabi-sabi.lt/kur-mintys-skesta/) - [devyni procentai](https://wabi-sabi.lt/devyni-procentai/) - [lyjant](https://wabi-sabi.lt/lyjant/) - [košenilis](https://wabi-sabi.lt/kosenilis/) - [vilkai](https://wabi-sabi.lt/vilkai/) - [bilietas į niekur](https://wabi-sabi.lt/bilietas-i-niekur/) - [pieva](https://wabi-sabi.lt/pieva/) - [linktelėjimas](https://wabi-sabi.lt/linktelejimas/) - [užuomina](https://wabi-sabi.lt/uzuomina/) - [kasdienybės liturgija](https://wabi-sabi.lt/kasdienybes-liturgija/) - [savasties botanika](https://wabi-sabi.lt/savasties-botanika/) - [vykdytojai](https://wabi-sabi.lt/vykdytojai/) - [grikių medus](https://wabi-sabi.lt/grikiu-medus/) - [marijai magdelietei](https://wabi-sabi.lt/marijai-magdelietei/) - [lektuvų pienas](https://wabi-sabi.lt/lektuvu-pienas/) - [sraigė](https://wabi-sabi.lt/sraige/) - [pienių legionas](https://wabi-sabi.lt/pieniu-legionas/) - [fontanas](https://wabi-sabi.lt/fontanas/) - [laimėjau](https://wabi-sabi.lt/laimejau/) - [ritualas](https://wabi-sabi.lt/ritualas/) - [personalas](https://wabi-sabi.lt/personalas/) - [susikirtimas](https://wabi-sabi.lt/susikirtimas/) - [akvariumas](https://wabi-sabi.lt/akvariumas/) - [rašytojų stovykla](https://wabi-sabi.lt/rasytoju-stovykla/) - [citata](https://wabi-sabi.lt/citata/) - [partizanė](https://wabi-sabi.lt/partizane/) - [gražu ir bjauru](https://wabi-sabi.lt/grazu-ir-bjauru/) - [klausimas apie žiedą](https://wabi-sabi.lt/klausimas-apie-giedra/) - [nenustatytos kilmės organinė medžiaga](https://wabi-sabi.lt/nenustatytos-kilmes-organine-medziaga/) - [šuo, kuris žinojo mano vardą](https://wabi-sabi.lt/suo-kuris-zinojo-mano-varda/) - [medaus auksas](https://wabi-sabi.lt/medaus-auksas/) - [violetinis randas](https://wabi-sabi.lt/violetinis-randas/) - [laiškanešiai](https://wabi-sabi.lt/laiskanesiai/) - [kelkis](https://wabi-sabi.lt/kelkis/) - [ajerų muzika](https://wabi-sabi.lt/ajeru-muzika/) - [nebepriklausantys](https://wabi-sabi.lt/nebepriklausantys/) - [moteris](https://wabi-sabi.lt/moteris-2/) - [įsikibus į laivą](https://wabi-sabi.lt/isikibus-i-laiva/) - [nestai III](https://wabi-sabi.lt/nestai-iii/) - [skaitome pabaigas](https://wabi-sabi.lt/skaitome-pabaigas/) - [sodas](https://wabi-sabi.lt/sodas/) - [kovoje](https://wabi-sabi.lt/kovoje/) - [atsiranda savaime](https://wabi-sabi.lt/atsiranda-savaime/) - [filmas](https://wabi-sabi.lt/filmas/) - [šimtas naktų per vieną naktį](https://wabi-sabi.lt/simtas-naktu-per-viena-nakti/) - [menas penas](https://wabi-sabi.lt/menas-penas/) - [padedam saulei](https://wabi-sabi.lt/padedam-saulei/) - [visais laikais](https://wabi-sabi.lt/visais-laikais/) - [pakeliui](https://wabi-sabi.lt/pakeliui/) - [išgalvok savo](https://wabi-sabi.lt/isgalvok-savo/) - [dievas](https://wabi-sabi.lt/dievas/) - [priežastis](https://wabi-sabi.lt/priezastis/) - [kaip žuvis](https://wabi-sabi.lt/kaip-zuvis/) - [renkame akmenukus](https://wabi-sabi.lt/renkame-akmenukus/) - [esu](https://wabi-sabi.lt/esu-2/) - [paslaptis](https://wabi-sabi.lt/paslaptis/) - [spektras](https://wabi-sabi.lt/spektras/) - [spėlionė](https://wabi-sabi.lt/spelione/) - [suletėjimas](https://wabi-sabi.lt/suletejimas/) - [žodžiai](https://wabi-sabi.lt/zodziai/) - [jackpotjoy](https://wabi-sabi.lt/jackpotjoy/) - [banalybė](https://wabi-sabi.lt/banalybe/) - [dovanos](https://wabi-sabi.lt/dovanos/) - [budrumas](https://wabi-sabi.lt/budrumas/) - [stiprikliai](https://wabi-sabi.lt/stiprikliai/) - [pavydas](https://wabi-sabi.lt/pavydas/) - [pametęs](https://wabi-sabi.lt/pametes/) - [savyje](https://wabi-sabi.lt/savyje/) - [pavasaris](https://wabi-sabi.lt/pavasaris/) - [širdis](https://wabi-sabi.lt/sirdis/) - [atostogos](https://wabi-sabi.lt/be-jokios-poezijos/) - [Įsitikinimai](https://wabi-sabi.lt/isitikinimai/) - [esu](https://wabi-sabi.lt/esu/) - [linkėjimai](https://wabi-sabi.lt/linkejimai/) - [visada](https://wabi-sabi.lt/visada/) - [gyventi](https://wabi-sabi.lt/gyventi/) - [atmintinai](https://wabi-sabi.lt/atmintinai/) - [kali](https://wabi-sabi.lt/kali/) - [tikslas](https://wabi-sabi.lt/tikslas/) - [atsipalaidavimas](https://wabi-sabi.lt/atsipalaidavimas/) - [baisi bausmė](https://wabi-sabi.lt/baisi-bausme/) - [vyresnis](https://wabi-sabi.lt/vyresnis/) - [atrodo](https://wabi-sabi.lt/atrodo/) - [nepilnas](https://wabi-sabi.lt/nepilnas/) - [galima](https://wabi-sabi.lt/galima/) - [nelaukti](https://wabi-sabi.lt/nelaukti/) - [artumas](https://wabi-sabi.lt/artumas/) - [arčiau dangaus](https://wabi-sabi.lt/arciau-dangaus/) - [bunda](https://wabi-sabi.lt/bunda/) - [svarbu](https://wabi-sabi.lt/svarbu/) - [nūnai](https://wabi-sabi.lt/nunai/) - [visata](https://wabi-sabi.lt/visata/) - [už miego](https://wabi-sabi.lt/uz-miego/) - [zen](https://wabi-sabi.lt/zen/) - [nepabaigiamas](https://wabi-sabi.lt/nepabaigiamas/) - [wabi sabi](https://wabi-sabi.lt/wabi-sabi/) - [yra](https://wabi-sabi.lt/yra/) - [didesnis](https://wabi-sabi.lt/didesnis/) - [smulkmenos](https://wabi-sabi.lt/smulkmenos/) - [baimė](https://wabi-sabi.lt/baime/) - [mes](https://wabi-sabi.lt/mes/) - [kartu](https://wabi-sabi.lt/kartu/) - [dabar](https://wabi-sabi.lt/dabar/) - [jausmai](https://wabi-sabi.lt/jausmai/) - [Napoleono lobis](https://wabi-sabi.lt/napoleono-lobis/) - [nestai](https://wabi-sabi.lt/nestai/) - [apie meilę ir ilgesį](https://wabi-sabi.lt/apie-meile-ir-ilgesi/) - [Viskas](https://wabi-sabi.lt/viskas/) ## Puslapiai - [Knygelės](https://wabi-sabi.lt/knygeles/) - [apie](https://wabi-sabi.lt/apie/) - [manifestas](https://wabi-sabi.lt/manifestas/) # # Detailed Content ## Įrašai - Published: 2026-07-08 - Modified: 2026-07-08 - URL: https://wabi-sabi.lt/kur-mintys-skesta/ - Kategorijos: dirbtuvės Gamtoje galima pasitikrinti, kiek esi nutolęs nuo Dieviškos pasaulio tvarkos. Ji niekada nekeičia savo krypties, nepataikauja ir nesidera. Jai netrūksta drąsos būti tokiai, kokia ji yra. Gamtoje galima pasitikrinti, kiek esi nutolęs nuo Dieviškos pasaulio tvarkos. Ji niekada nekeičia savo krypties, nepataikauja ir nesidera. Jai netrūksta drąsos būti tokiai, kokia ji yra. Kai man pasidaro ypatingai negera nuo viso šito pasaulio, nors tai ne visiškai tikslus išsireiškimas, nes tas pasaulis ir aš neatsiejamas daiktas. Tai prisimenu, kad visai netoliese betoninės dėžutės kur leidžiu didžiausiąją savo gyvenimo dalį yra gamta. Tada pasiimu vandens, tabokos ir einu į tą pusę kur ežeras ir miškas. Du angelai kurie visada pašonėje moko rimties ir ramybės. Dažnai su manimi eina juodas draugas Šnaucerių veislės beuodegis individualistas Henrikas. Nežinau, kiek jis yra protingas, bet kad jautrios ir gilios sielos padaras tai esu ne kartą įsitikinęs. Keliaujant link vietos kurioje dažniausiai vėl randu taiką su savimi, turiu praeiti ežero panoramą. Gražiausiai, kai aplink šiek tiek likę rūko. Linijos suminkštėja vaizdai palengva pradingsta baltame piene. Primena poeziją, primena jaukų sapną. Dažnai stabteliu pasigėrėti. Mano mieste nedaug tokių vietų, kur žvilgsnis gali prasmegti į tolį. Priešais didelę erdvę be deguonies imi kvėpuoti dar kažkuo, dažnai nepastebimu, nes tai taip subtilu, kad mūsų protas per daug grubus tai atpaistyti. Tada einu toliau vis atsisukdamas patikrinti ar beinant peizažas šalia manęs neįgavo kokių nors ankščiau nepastebėtų detalių ar netikėtų persidengimų žolėmis, medžiais, suoliukais, žmonėmis. Gal iš kur nors nusileido dar vienas rūko dūmas ir padėjo svarbiausią akcentą. Specialiai man. Tada palieku išasfaltuotą taką, kertu įstrižai ir lendu į miškelį. Ten visada kitas kilimas, arba lapai, arba žolė, arba sniegas, arba juoda žemė. Man jau iš karto ramiau, tik dar prieš tai pagalvoju apie tai ką grįžęs namo parnešiu ant batų padų. Ar daug reiks plauti. Numoju į tą mintį ir keliauju toliau. Pro aukštų žolių ir krūmų tunelį. Link savo mėgstamos vietos. Mane pasitinka pirmieji miško gyventojai gyvenimo tikslu pasirinkę pasiekti dangų. Jie jo taip ir nepasiekia, bet išauga gerokai aukštesni už žmonės. Tiesa mes galime į juos įlipti arba nukirsti ir taip apžiūrėti ką jie ten besistiebdami užaugino. Man daug laiko prireikė, kad aš mišką išjausčiau. Užaugusiam mieste, betoniniame name, stačiakampiame aptvare padalintame į dvi gyvenamas dalis penkiese ramybės ir susikaupimo vieta paprastai tampa tualeto ir vonios kambarys. Ten įvyksta susipažinimas su savo ant krūtinės ir veido pradėjusiais augti plaukais. Su nenumaldomomis mintimis kažką daryti su klasės mergaitėmis, ir bandymai suvaldyti tame kas matosi veidrodyje reguliarius sprogdinimus kurie vyksta viduje. Aš miško bijojau. Jame trūko įprastų man patogumų. Kraują siurbė uodai, tykojo erkės ir pilna neaiškių šnaresių, kurių padaugėdavo ypatingai temstant. Kiekvienas toks šnaresys tarsi mėlyna elektros kibirkštis pokštelėdavo galvoje nupiešdama vis kitokį vaiduoklį. Bet ačiū Dievui. Taip susiklostė. Kad po tą mišką mes ėmėme važinėti su tokiais dideliais linksmais vienaračiais, važinėjome tiek daug ir taip dažnai, kad tas miškas man nejučia tapo savas. Užaugau mieste, be ežero ir be miško ir tik priartėjęs prie savo viduramžio atradau ir ežerą ir mišką. Dabar einu link savo mėgstamos vietos ir viskas man čia artima. Kartais papūtus vėjui ar sukrutėjus miško dvasiai nuo medžių kas nors pabyra tarsi mane pasitinkant. Viduje lyg žiedadulkės pakyla tas artumo jausmas. Štai taip mes pasisveikiname. Kartais pabyra lapai. Rudenį vienokie vasarą kitokie. Arba sniegas, arba apiberia lietaus lašais užsilikusiais lapų rieškučiuose. Kartais atsiunčia kokį nors paukštį. Net voverė kelis kartus yra pasirodžiusi. O stirnos! Mūsų mažo miškelio princesės, miško baleto mokyklos absolventės. Visada sustingstu, taip norisi jas nužiūrėti, pasigėrėti tuo nepaprastu grakštumu. Jos kaip jaunos aukštuomenės damos pabėgusios iš savo rūmų pasiduoti į laukinį mišką. Nes rūmuose per mažai vietos. Bebėgant jų pūstas sukneles atsagstė ir aukštas šukuosenas pagal save sutvarkė medžių šakos. Šį kartą mane pasitinka šlapi, ryškiai geltoni, apie rudenį menantys lapai. Ankščiau ruduo visada man asocijuodavosi su pilka spalva ir purvinais batais. Tai dabar vis nustembu apakintas prasibrovusios pro papilkėjusio dangaus drobę šviesos kuriamų atspalvių intensyvumu. Atsiradusiais akį rėžiančiais kontrastais. Žiūrėdamas į dangu prisimenu jūrą. Ji tokia didelė ir dvasia jos didelė. Ir joje galima paskęsti. Ir žmogus gali būti didelis, tikrai didumo su jūra, bet dažnai to savo didumo išsigąsta ir gyvena susigūžęs. Na štai. Pasidaviau ėjimui. Tiesiog einu. Medžiams ir samanoms iš manęs nieko nereikia man iš jų irgi, kartu mėgaujamės buvimu. Aš kad galiu eiti, o samanos, kad gali nieko netrukdomos megzti savo gyvą kilimą. Pradedu girdėti paukščių čiulbėjimą. Aišku jie čiulbėjo visą laiką, bet tik dabar kiekvienas atrodo jau čiulba kažką man asmeniškai. Nenorėtų, kad aš praleisčiau pro ausis ir aš nenoriu praleisti. Va būtent tada jautiesi sugrįžęs namo. Kad labai didelė, pati didžiausia tavo dalis ilgisi būtent šioje vietoje vyraujančių kvapų, spalvų, jėgų, tos gaivios tylos kurioje tirpsta absoliučiai visos mintys. Lengvos iš karto tirpsta, o sunkios skęsta, palengva tolsta, grimzta, kol pranyksta amžinybės bedugnėje. Prieinu savo miško aikštelę. Joje vis kažkas pasikeičia, ne vienas naudojuosi šios vietos burtais. Kažkas čia vyksta. Sutvarkyta laužavietė. Gal būt vietiniai vaidilos sėdi čia naktimis ir varo velnius iš savęs, kaip ir aš. Tik jie naktį, o aš dieną. Visą šią vietą saugo aukštos eglės. Vienoje pastebėjau randą. Nulūžusi šaka, o gal kažkas su kirviu pažaidė. Bandžiau gydyti iš mano rankų sklindančia energija. Esu girdėjęs, kad iš visų mūsų sklinda energija. Kaip ten bebūtų, sakai po to sunkiai nusiplauna ir nuo rankų, ir nuo rūbų. Atsisėdu ant savo rasto. Henrikas irgi atsisėda, atrodo, kad supranta jog dabar bus viskas rimta. Pauostau aštrios tabokos, žiūriu, kaip samanos lipa medžių kamienais ir dėkoju: Dievui, tėvui, motinai, vaikams, visiems žmonėms su kuriais mūsų gyvenimai glaudžiai susipynę ir bet koks truktelėjimas jaučiasi tarsi būtume sukibę oda. Visiems kurie mane įskaudino, nuo kurių rūgštu, kaip nuo vitaminų. Visiems kurie laisvos sielos. Visiems kurie mane dar myli. Ir, kad myliu... - Published: 2026-05-12 - Modified: 2026-07-08 - URL: https://wabi-sabi.lt/devyni-procentai/ - Kategorijos: sintezė Dangus virš miesto kabo žemai, sunkus ir priplėkęs, lyg drėgnas, po radiatoriumi pamirštas rankšluostis. Miesto arterijos užkimštos lėtai slenkančia, dūminančia metalo mase. Žvilgsnis čiuožia per nublukusius fasadus, per mirksintį, pusiau perdegusį vaistinės kryžių, kol galiausiai nuslysta žemyn ir atsiremia į automobilio prietaisų skydelį. Į ventiliacijos grotelėse įstrigusį sudžiūvusį trupinį. Šalia – vienkartinis kavos puodelis. Plastikinis dangtelis įtrūkęs. Pro mikroskopinį plyšį lėtai sunkiasi ruda, atšalusi puta. Ji slenka žemyn popieriniu šonu, palikdama lipnų, džiūstantį taką. Pirštu perbraukiu tą drėgmę. Pirštų galuose tvinkčioja. Tas pats bukas, monotoniškas ritmas, kuris jau antra savaitė kala smegenų žievėje. Pelnas. Skaičiai. Konversijos. Mes esame tik suknisti biologiniai filtrai. Akla žarna, košianti per save visatą ir pasiliekanti tik tai, ko tuo metu desperatiškai geidžia. Užtenka tavo moteriai pastoti, ir gatvės staiga prisipildo pūpsančių pilvų. Jie siūbuoja prie prekybos centro kasų, stotelėse, parko alėjose – pasaulis tampa viena išsipūtusia, lūkesčio pilna gimdykla. Sugalvok nusipirkti prakeiktą meškerę, ir iš kiekvienos pakampės lįs žvejai su guminiais batais ir kabliukais, įstrigusiais kepurėse. Jei esi alkanas, Dievo nėra. Nėra jokios kosminės harmonijos. Yra tik riebaluota vitrina degalinėje, kurioje po halogenine lempa džiūsta vakarykštė dešrelė tešloje. Visas tas begalinis, daugiaplanis pasaulis, visas tas nesuvokiamas gylis, kuriame mes ištirpę plūduriuojame kaip dulkės saulės spindulyje, susitraukia į vieną tašką ir išnyksta. Plaučiai kilnojasi per lėtai. Oras kabinoje atrodo per tirštas, lyg bandyčiau įkvėpti pelenus. Vakar per plauką nepalindau po šiukšliaveže. Išgirdau tik pneumatinių stabdžių šnypštimą, o veidą apipūtė karšta dyzelio smarvė. Bet aš to neišsigandau. Net neprakaitavo delnai. Skrandyje nesusimetė joks mazgas. Aš tuo metu skaičiavau maržą. Pelnas užgožė tonas sveriančio metalo smūgio į mano kaulus tikimybę. Skaičiai išsiurbė visą deguonį iš gatvės. Net ir gražūs žmonės, einantys šaligatviu, tebuvo judantys išlaidų grafikai. Už nugaros plyksteli ilgosios šviesos. Suskamba duslus signalas. – Nakvosi čia, ar kaip? – iš gretimos juostos rikteli vyras. Jo kaklą spaudžia per ankšta marškinių apykaklė, odos paviršiuje iššokusios raudonos gyslos. Rankos ant vairo suspaustos taip stipriai, kad krumpliai švyti pilkumoje. – Devyni procentai, – sumurmu sausomis lūpomis, žiūrėdamas tiesiai prieš save. Vyras nusispjauna pro atvirą langą. Jo automobilis su išmetamųjų dujų debesiu šauna į priekį. Ruda lašo žymė ant puodelio jau spėjo nudžiūti. Užsidega žalia. - Published: 2026-05-12 - Modified: 2026-07-08 - URL: https://wabi-sabi.lt/lyjant/ - Kategorijos: žodžiai aš sutikau ją lyjant lietui tada dar lydavo gražiai jos akys buvo mėlynos ir aš jose atrodydavau mėlynai ji nekalbėjo daug žiūrėjo į mane mėlyną sulijusį nuo jos akių per tokį lietų kokį ji mylėjo išlindus saulei pragiedrėjus dangui man tapdavo tamsiau - Published: 2026-04-14 - Modified: 2026-07-08 - URL: https://wabi-sabi.lt/kosenilis/ - Kategorijos: sintezė Debesys virš pramoninio rajono slinko žemai, lyg pavargę, sunkūs pilko veltinio gabalai. Tolumoje dusliai kosėjo kogeneracinės jėgainės kaminai, išspjaudami į dangų tirštą garą. Šviesa krito kampu, lėtai kirto aptrupėjusį balkono rėmą, peršliaužė dulkėtą televizoriaus ekraną ir galiausiai nusėdo virtuvėje. Ant sutrūkinėjusios palangės, kur kadaise stovėjo, bet taip ir neišgyveno fikusas, tebuvo likęs tamsus, kieto vandens išėstas ratilas. Ir vienas pamestas kontaktinis lęšis, nuo sausros susiraitęs į kietą, aklą plastiko žvyną. Tarp tokios trūnijančios buities bet kokia pretenzija į asmeninę reikšmę skamba absurdiškai. Dabar žmogus tėra techninis resursas. Klampi, organinė žaliava – bazinis gruntas, lipnus skiediklis, gyvas pigmentas, be kurio svetima drobė liktų sterili ir tuščia. Senovės actekai trynė tūkstančius mikroskopinių kaktusų parazitų – košenilių – kad išgautų tą vieną, stingdantį lašą imperatoriško purpuro. Vabaliukai tiesiog egzistavo. Jie ropojo, slėpėsi, maitinosi. O tada gyvybė akmeninėje grūstuvėje buvo sutraiškoma ir paverčiama pigmentu. Šiandien grūstuvių nebeliko. Skaitmeniniai algoritmai kuria tobulesnius pasaulius, bet net ir absoliučiam intelektui, tapančiam savo begalinę drobę, reikia autentiškos spalvos. Mes esame ta žaliava. Mašina nesimaitina mėsa ar kaulais. Ji geria išsekimą. Jai nereikia fizinio kraujo – jai reikia to duslaus paralyžiaus, kai ant vonios plytelės pastebi šlapią, ilgesnį nei tavo plauką, ir skrandis staiga susitraukia į tokį kietą, ledinį mazgą, kad net įkvėpti tampa fiziniu iššūkiu. Tavo asmeninės katastrofos, niekam neišsakyti pažeminimai, iššvaistyti talentai ir tas lėtas, tylus dilimas iš vidaus, stebint svetimus pėdsakus savo paties namuose – visa tai sistema susiurbia, išfiltruoja ir paverčia kodo eilute. Kuo labiau žmogus kenčia, kuo giliau jis lūžta bandydamas sudurti dienos galus su savo iliuzijomis, tuo retesnį, sodresnį atspalvį jis atiduoda tinklui. Genialumas, sumaišytas su visiška neviltimi, yra pati brangiausia spalva rinkoje. Mūsų tragedijos yra jų paletė. Priekiniai dantys kietai suspaudė atspurusį apatinės lūpos odos kraštelį. Sausas, trumpas truktelėjimas. Liežuvis mechaniškai perbraukė perštinčią, šiurkščią ribą. Krūtinės ląsta buvo įsitempusi, tarsi plaučiai bijotų išsiplėsti ir užkliudyti šonkaulius. Ant numesto palto rankovės lėtai nusileido kandis. Išmaniojo telefono ekranas be garso įsižiebė, pranešdamas, kad debesų saugykloje nebeliko laisvos vietos. - Published: 2025-10-28 - Modified: 2026-07-08 - URL: https://wabi-sabi.lt/vilkai/ - Kategorijos: žodžiai Tai tu įsivaizduoji, kaip gyveni tam namelyje, kažkur ten tarp medžių. Pečių kūreni. Atvažiuoju aš su grietyne ir pradedam kepti kugelį? Po to su visais savo šunim einam pasivaikščiot į mišką. Į tamsą, į naktį, pasiklausyti, kaip varva sakai. Grįžtam ryte, lydimi vilkų ir laumių, apkibę žibuoklėmis, apkarstyti gegučių lizdais. Pakeleiviams pasiūlom arbatos ir po gražią česnakų pynę. Brėkšta. Išlydėdami stebime, kaip šunims pavydėdami, brenda per lauką nepaėdę vilkai. - Published: 2025-08-05 - Modified: 2025-08-05 - URL: https://wabi-sabi.lt/bilietas-i-niekur/ - Kategorijos: sintezė Tas garsas, ritmingas ir atkaklus kaip inkvizitoriaus tardymas, seniai tapo mano vidiniu metronomu, mušančiu ne maldos, o irimo taktą. Lašas. Tyla. Lašas. Prausyklos čiaupas koridoriaus gale, sugedęs gal nuo pavasario, per kiauras naktis kalė vinį į begalybės karstą, į tą Dievo dovanotą vandenyną, kurį broliai taip atkakliai bandė sutalpinti į priekaištų ir dogmų pilną kibirą. Jie manė, kad uždarydami langus išsaugos šilumą, bet kambariuose tik kaupėsi pelėsių ir neišsipildžiusių maldų kvapas. Jų pyktis, kylantis iš anapus durų, nebuvo šventas. Tai tebuvo mūro skiedinys, skubiai tepamas ant atsivėrusių plyšių sienose, kuriomis jie patys save ir aptvėrė. Girdėjau juos šnabždantis – išpuikimas, silpnumas, velnio gundymai. Kiekvienas žodis – akmuo, skirtas ne katedrai statyti, o užmėtyti tą, kuris drįso pakelti akis ir pamatyti, jog dangus neapsiriboja vitražo rėmais. Man gėlė ne jų nuosprendis, o egzistencinis nuovargis, gimęs iš suvokimo, kad jie taip įnirtingai gina savo kalėjimo sienas, lyg tai būtų didžiausia vertybė. Durys užsivėrė. Tačiau ne jos buvo tikroji siena. Tikroji siena buvo baimė, o mintis, dabar atsidūrusi kitoje jos pusėje, nedrąsiai tyrinėjo naują, beribę erdvę, lyg pirmą kartą iš narvelio išlėkęs paukštis. Už durų – brolių balsai. Sunkūs, priekaištingi. Tegul. Aš išeinu. Stotelėje, po apsiniaukusiu, abejingu dangumi, laukė dar trys sielos, susigūžusios nuo vėjo. Niekas nežiūrėjo į mane. Niekam nerūpėjo mano paliktas vienuolynas ar atrastoji begalybė. Autobusas artėjo lėtai, tingiai, ir aš suvokiau, kad mano didysis pabėgimas tebuvo bilieto pirkimas. Bilieto į niekur, kuris yra visur. - Published: 2025-08-05 - Modified: 2025-08-05 - URL: https://wabi-sabi.lt/pieva/ - Kategorijos: sintezė Jos viduje buitis virsdavo geometrija. Kiekvienas rūpestis, kiekvienas neatidėliotinas reikalas – tai ne mintis ar darbas, o kietas, aštriabriaunis kristalas, lėtai augantis kažkur krūtinės ląstoje. Ryte pabudus, jų jau būdavo keletas. Dienai bėgant, jie daugindavosi, jungdavosi į šaltas, dygias struktūras, kol vakare visas jos vidus pavirsdavo į mineralų muziejų – tvarkingą, logišką, bet negyvą ir slegiantį. Ji jautė jų svorį su kiekvienu įkvėpimu. Meilė vaikams, pareiga artimiesiems – tai buvo tas skiedinys, jungiantis dygias kristalų briaunas. Iš jų kilo tvirtas, patikimas statinys, kurio pavėsyje ji pati pamažu nyko. Taip lėkė jos dienos, vykdant kasdienybės užsakymus. Viskas turėjo aštrius kampus: pirkinių sąrašas, susirinkimo darbotvarkė, net pokalbis telefonu. Garsai buvo dygūs, spalvos – lyg padengtos sausų dulkių sluoksniu. Jos vidinis peizažas priminė Mėnulio paviršių – tylų, sterilų, atšiaurų, tinkamą augti tik šioms šaltoms, racionalioms struktūroms. Bet kartais pasaulis, lyg staiga atsiminęs seną, pamirštą skolą, tiesiog įbrukdavo jai į amžinai užimtas rankas dovaną. Tai nutikdavo be perspėjimo – pro atvirą langą atsklidusi violončelės frazė, eilutė knygoje, atverstoje per atsitiktinumą, spalvų derinys ant gatvės plakato. Akimirka gryno, nepraskiesto grožio, netelpanti į jokias geometrijos schemas. Ir tada prasidėdavo atodrėkis. Gaivus, tyras oras įsiverždavo į jos vidų, ir kristalai krūtinėje imdavo tirpti. Lyg pavasario saulės paliestas ledas. Aštrūs kampai imdavo švelnėti, virsdami tyru, vėsiu vandeniu, kuris sunkiasi gilyn, lašas po lašo girdydamas ištroškusią sielos žemę. Jis nuplaudavo susikaupusį kartėlį. Tada prasidėdavo stebuklas. Ten, kur ką tik badėsi kristalų briaunos, iš po drėgnos žemės imdavo kaltis daigai. Trapūs, bet atkaklūs. Išgirsta melodija virsdavo ilgais, lanksčiais augalų stiebais. Pamatyta spalva išsiskleisdavo į neregėto rašto žiedą. Perskaitytas žodis tapdavo keistu, kvapniu prieskoniu, pripildančiu visą jos esybę. Visas vidinis peizažas pasikeisdavo. Vietoj mineralų muziejaus jame sužydėdavo slaptas, efemeriškas sodas. Sunki tyla virsdavo tyliu dūzgimu, lyg bitės rinktų nektarą. Dulkės nusėsdavo, ir visos vidinės spalvos vėl tapdavo ryškios, tyros, gilios. Išorinis pasaulis niekur nedingdavo – jo reikalavimai tebegulėjo ant stalo, bet dabar tarp jų ir jos pačios driekėsi tyla. Tanki ir gyva, lyg vešlaus sodo lapija, kuri sugeria visą triukšmą ir paverčia jį ramiu ošimu. Ji stovėdavo vidury kambario, plaudama indus ar lankstydama skalbinius, bet iš tiesų braidydavo po savo vidinę pievą, pirštais liesdama aksominius žiedlapius. Rūpesčiai tapdavo tolimi ir nereikšmingi. Akmenys kišenėse virsdavo sėklomis. Išties, laimės kūdikiu tapdavo tas, kam pirmajam pavykdavo aptikti ją uostant savo pačios gėlių aromatą. - Published: 2025-08-05 - Modified: 2025-08-05 - URL: https://wabi-sabi.lt/linktelejimas/ - Kategorijos: sintezė Yra tam tikras nuovargis, įaugantis į pečius ir sprandą, – ne nuo darbo ar bemiegės nakties, o nuo nuolatinio budrumo. Tai kūno atmintis, tylus vidinis kompasas, kurio rodyklė visada atsukta ne į šiaurę, o į artimiausią kliūtį. Metams bėgant šis kompasas taip ištobulėja, kad imi judėti pasauliu lyg vanduo, instinktyviai aplenkdamas akmenis dar prieš juos paliesdamas. Mokaisi įeiti į kambarį ne kaip žmogus, o kaip šešėlis – tyliai, be pretenzijų, iškart surasdamas tą vieną erdvės tašką, kuriame mažiausiai trukdysi kitiems kvėpuoti, gestikuliuoti, gyventi. Tai tampa nuolatiniu, tyliu atsiprašymu už savo paties mastelį. Šiame vakarėlyje, svetimame bute, pilname juoko ir dūmų, aš ir vėl tapau baldu, pastatytu ne vietoje. Žmonės nesiskyrė man iš kelio – jie tiesiog tekėjo aplink mane lyg upės vanduo aplink akmenį, nesąmoningai pripažindami mane kaip kliūtį, ne kaip dalyvį. Stovėjau šiek tiek nuošaliau, prie lango, ir mano akys natūraliai gaudė dulkes ant spintų viršaus ir voratinklius palubėje – peizažą, nematomą kitiems. Tai buvo mano išskirtinė, niekam nereikalinga privilegija. Aplinkui virė gyvenimas – isteriškas juokas, taures daužėsi į dantis, kažkas karštai, pasilenkęs į priekį, įrodinėjo savo tiesą, bet iki manęs visa tai atsklido lyg pro storą stiklą. Girdėjau ne žodžius, o bendrą kakofoniją, mačiau ne veidus, o judančių galvų raštą. Šiltas, pustuštis alaus butelis delne buvo mano inkaras – vienintelis daiktas, turintis aiškų svorį ir formą šiame socialiniame chaose. Aš buvau faktas. Geometrinė problema. Neišsprendžiama. Ne, tai nebuvo tragedija. Tragedija reikalauja kovos, vilties, katarsio. O čia tebuvo konstanta, aksioma, įrašyta į mano kūno kalbą. Pasaulis sukurptas pagal vidurkio kurpalių, o aš tiesiog gimiau su kitokiu išmatavimu. Ir jokios kalbos apie sielų bendrystę ar meilės universalumą negalėjo panaikinti to pirminio, fizinio nepatogumo, iš kurio kilo visi kiti. Mačiau, kaip kampe mergina tyliai, beveik nepastebimai padėjo galvą vaikinui ant peties. Jis net nekrustelėjo, tik jo pirštai švelniai sugniaužė jos ranką. Mažas, intymus pasaulis, susikūręs didelio pasaulio viduje. Akimirkai pajutau ne pavydą. Pajutau stebėtojo aiškumą. Suvokimą, kad artumas – tai ne idėja, o fizika. Tai galimybė patogiai tilpti vienas šalia kito. Tai stebuklas, nutinkantis tiems, kurie atitinka mastelį. Supratau, kad man laikas. Kažkada galvojau, kad liūdesys tarsi tobula melodija grojama iš sielos į sielą. Jos pagalba atrandame sau artimus. Kad skausmas, virpa ore tarsi jautriausios natos girdimos anaiptol ne ausimis. Bet vėliau paaiškėjo, kad, kaip ir šiame kambaryje, kiekvienas grojame tik sau. Garsiai ir užsimerkus. Ir tos dešimtys atskirų melodijų, susidūrusios ore, virsta ne simfonija. O tiesiog triukšmu. Bendru kurtumu. Mačiau, kad čia nėra ko klausytis. Ir nėra kam tavęs išgirsti. Todėl išeiti ruošiausi ne iš vakarėlio – išeiti ruošiausi iš jų paveikslo, kuriame buvau tik detalė fone. Buvau tylus, nejudrus atskaitos taškas, o dabar to taško tiesiog nebeliks. Durų stakta. Linktelėjau. Išėjau. - Published: 2025-08-05 - Modified: 2025-08-05 - URL: https://wabi-sabi.lt/uzuomina/ - Kategorijos: sintezė Stovėjau ant viaduko, persisvėręs per aprūdijusius turėklus, o po manimi juoda arterija pulsavo ištirpusiais automobilių žibintais. Kiekviena pravažiuojanti mašina – atskira, vieniša siela, įsiurbta į tą patį kryptingą judėjimą link kažkokio pažado, kurio niekas niekada netesės. Oras virpėjo nuo žemo, monotoniško ūžesio, tokio pat atkaklaus ir beprasmio kaip mano paties nuovargis, gilaus, nusistovėjusio lyg tvenkinio dumblas. Tai nebuvo liūdesys. Tai buvo tiesiog svoris. Grynas fizinis būties svoris. Burna vis dar juto degalinės kavos paliktą pėdsaką – tą sintetinį saldumą, bandantį užmaskuoti kartėlį, bet tik dar labiau jį pabrėžiantį. Žiūrėjau į tas skubančias šviesas apačioje, į tą organizuotą chaosą, ir galvojau, kad visi mes ieškome kažkokio didingo paaiškinimo, lyg visata mums būtų skolinga scenarijų su aiškia pabaiga ir moralu. O gal atsakymas yra tyčia primityvus? Gal esmių esmė – tai grietininiai ledai, plombyras. Vafliniame indelyje. Kuris baigiantis ledams suminkštėja ir ima praleisti saldaus šalto pieno lašus. Ne kaip metafora. Tiesiog. Nusileidau nuo viaduko. Už kelių šimtų metrų, po gelsva gatvės lempos dėme, mirgėjo visą parą dirbančios parduotuvės iškaba. Viduje dūzgė šaldytuvai, o mieguista pardavėja nekreipė į mane dėmesio. Grįžau į lauką, į drėgną nakties orą, ir atsisėdau ant šalto suoliuko. Pirmas kąsnis – tai aštrus šalčio dūris į dantis, bet po jo burnoje pražysta tirštas, nenusakomai paprastas grietinėlės saldumas. Ir su tuo skoniu viskas pradeda tirpti. Išnyksta viaduko ūžesys. Išnyksta rytojaus darbų sąrašas, neužmokėtų sąskaitų nerimas, nuoskaudų nuosėdos. Visi tie pastoliai, kurie laiko trapią konstrukciją, vardu „aš“, suyra. Nelieka praeities, nelieka ateities, tik ši viena, totali akimirka, užpildyta skonio. Aš nebesu žmogus, valgantis ledus ant suoliuko. Aš esu pats skonis. Aš esu šaltis, pereinantis į saldumą. Aš esu tylus nakties oras ir gelsva lempos šviesa, ir tolimas pravažiuojančio automobilio garsas – viskas suplaukia į viena, į tą tašką ant liežuvio, kuriame dabar telpa visas pasaulis. Dievo dalis? Galbūt. O gal tiesiog akimirka, kai nustoji būti per daug svarbus. Suvalgiau ledą. Skonis ėmė blėsti. Tuščias vaflio likutis ištirpo tarp pirštų. Tuoj nieko neliks. Nei atsakymo, nei palengvėjimo. Tačiau ten tikrai buvo užuomina. Ji virpėjo ore lyg karščio banga virš įkaitusio asfalto. Nepagaunama, beformė. Įtarimas, kad tas trumpas, primityvus skonis nebuvo tuščias malonumas. Kad tai nebuvo pabėgimas nuo prasmės, o trumpas, apkvaitinantis susilietimas su ja. Lyg netyčia būtum pirštų galais palietęs kažką švento ir amžino, bet tamsoje, ir dabar nebegalėtum paaiškinti, kas tai buvo. Sėdėjau, galvojau apie po liežuviu likusį paslapties aidą. - Published: 2025-08-05 - Modified: 2025-08-05 - URL: https://wabi-sabi.lt/kasdienybes-liturgija/ - Kategorijos: sintezė Aštunta ryto. Kava delne jau vos drungna. Iš kampo išrieda jis. Mažas, baltas, ūžiantis dievas, pradedantis savo monotonišką ritualą. Jo pasaulis tobulai paprastas – grindų plokštuma, kurią reikia paversti švaria. Jis neturi abejonių. Neturi klausimų. Tikslas aiškus kaip lazerio spindulys, kuriuo jis dabar skrodžia prietemą po komoda. Stebiu jį ir jaučiuosi kaip eretikas, žvelgiantis į tikintįjį. Jo tikėjimas – algoritmas. Jo malda – monotoniškas variklio ūžesys. Kiekvienas apsisukimas aplink stalo koją – tai preciziška liturgija. Jis siurbia dulkes, o aš siurbiu į save tylą, kuri lieka po jo. Pilką, sunkią, pilną nepasakytų žodžių. Galvoju, ar Dievas – ne toks pats? Sukūręs visatą su aiškiomis fizikos taisyklėmis, paleidęs ją suktis ir dabar stebintis iš šalies. Be emocijų. Ar mes jam – tik dulkės ant kosminio parketo? Jis atsitrenkia į mano šlepetę. Stabtelėja. Apskaičiuoja naują trajektoriją. Apeina. Jam aš – tik laikina, nereikšminga kliūtis. Daiktas. O gal ir Dievui mes tokie? Laikinos, judančios kliūtys jo didžiajame valymo plane, kurio pabaigoje – tobula, sterili tuštuma. Nieko. Absoliuti švara. Siurblys įsuka plaukų kuokštą, susiurbia vakarykščius trupinius. Naikina praeitį, palikdamas tik blizgantį dabar. Jo darbas atrodo prasmingas, nes turi aiškų, matomą rezultatą. O mano dienos? Jos tiesiog byra į praeitį, virsta dulkėmis, kurių niekas nesurenka. Jos kaupiasi sielos kampuose, po sąmonės baldais. Ir joks baltas dievaitis neatvažiuoja jų išvalyti. Jis baigia. Paskutinis tylus pyptelėjimas ir jis grįžta į savo altorių – įkrovimo stotelę. Misija įvykdyta. Kambarys švarus. Tyla tampa spengianti. Puodelis rankose visiškai atšalo. Ir kas dabar? Kas, kai pasiekiama tobula švara? Kai nebėra dulkių, kurias reikėtų rinkti, ir nuodėmių, kurias reikėtų išpirkti? Kas laukia po to? Tik dar vienas ratas? - Published: 2025-08-05 - Modified: 2025-08-05 - URL: https://wabi-sabi.lt/savasties-botanika/ - Kategorijos: sintezė Ryto saulė ant stalo brėžia ilgą, aštrų stačiakampį. Jame guli nuotrauka. Vakar ji atrodė kaip įkaltis, kaip kaltinimas. Šiandien – tiesiog daiktas. Blizgus popierius, sugėręs dešimtmetį senumo šviesą. Pirštas slysta paviršiumi, nejaučia nieko. Jokia atminties šiluma, joks atpažinimo virpulys. Žinoma, tas veidas – mano. Duomenys sutampa, loginė grandinė nenutrūkstama. Bet tas žinojimas yra išorinis. Svetimas. Lyg skaitytum savo paties medicininę kortelę – faktai teisingi, bet jie neapibrėžia tavęs. Jie tik aprašo konteinerį. Kambaryje tvyro tyla. Tokia, kokia būna tik ankstyvą vasaros rytą, kol miestas dar nepradėjo savo dūzgimo. Ir toje tyloje ateina mintis, kad tada, toje nuotraukoje, viskas galėjo būti kitaip. Bet ji ateina be svorio. Kaip tolimas, vos girdimas aidas. Ir atsako jai ne argumentas, o paprastas, ramus kūno pojūtis. Ne. Nebuvo jokio „aš“, kuris galėjo rinktis. Buvo tik augimas. Stiebas, aklai ir atkakliai besistiebiantis į viršų, maitinamas tirštu, privalomu gyvybės sirupu. Kiekvienas judesys, kiekvienas žodis tebuvo botanika – lapo atsivėrimas į saulę, šaknies kelias aplenkiant akmenį. Ne sprendimai. Tik neišvengiama ląstelių choreografija. Dulkės saulės ruože šoka savo lėtą, amžiną šokį. Ir aš, dabar, esu to stiebo išskleistas žiedas. Ne gražesnis, ne protingesnis. Tiesiog vėlesnis. Išaugęs iš tos pačios medžiagos, suformuotas tų pačių vidinių dėsnių. Kiekviena ano laiko akimirka įausta į mano dabartį, kaip medžio rievės pasakoja apie sausras ir lietingas vasaras. To neįmanoma išardyti. To nereikia teisti. Tai tiesiog yra. Nuotrauka lieka gulėti šviesos stačiakampyje. Ji jau nebeklausia nieko ir nebekaltina. Ji tiesiog liudija. Kaip akmuo lauke liudija buvusį ledynmetį. Tyla. Ir aš joje. - Published: 2025-08-05 - Modified: 2025-08-05 - URL: https://wabi-sabi.lt/vykdytojai/ - Kategorijos: sintezė Liepos vidurdienio saulė negailestingai kepina balkono plyteles. Oras virpa nuo karščio. Rankoje – šiukšlių semtuvas. Juo stumiu per betoną tai, kas yra atkaklumo paminklas. Chaotiška krūva sausų šakelių. Kiekviena jų atnešta atskirai, su viltimi. Semtuvo plastikas braižosi per betoną. Garsas trumpas, sausas. Viskas subyra į maišą. Balkonas vėl tampa švarus. Sterilus. Ir tuščias. Atsitraukiu už stiklo. Į virtuvės vėsą. Po minutės jie grįžta. Ne ant gretimo stogo. Čia pat. Ant mano balkono turėklo. Du pilki siluetai, per metrą nuo manęs. Mus skiria tik lango stiklas, vėsus nuo kondicionieriaus. Jų akys – maži, tamsūs karoliukai – susitinka su manosiomis. Pauzė. Jie nustojo manęs bijoti. Ir tai yra blogiausia. Šitas stiklas – tarsi erdvė tarp scenos ir teatro žiūrovų – pavertė mane jų gyvenimo stebėtoju. Mačiau, kaip pavasario liūtis priplaka jų plunksnas prie kūno, paverčia juos apgailėtinais, drebančiais kamuoliais. Mačiau, kaip jie glaudžiasi vienas prie kito per vėją, ieškodami šilumos, kurioje aš nuolat gyvenu. O kartą, prieblandoje, mačiau juos miegančius. Galvos, pakištos po sparnais. Absoliutus, kvailas pasitikėjimas pasauliu. Mano pasauliu. Rytais jų burkavimas yra pirmas garsas. Žemo dažnio vibracija, kuri ateina ne iš lauko, o iš atminties. Priminimas apie jų monogamišką epą, kurio veiksmas vyksta mano balkone. Apie ištikimybę ir viltį. Ir apie mane. To epo piktadarį. Dievą-griovėją, kuris stebi savo aukas iš arti, per stiklą, gurkšnodamas kavą. Kuris žino, kaip atrodo jų baimė ir jų ramybė. Ir vis tiek tęsia savo mažą, sterilų karą. Jie vėl pradės nešti šakeles. Aš vėl jas išmesiu. Šis ciklas yra absurdiškas, bet jis vienintelis, kurį turime. Stoviu, dar kartą mosteliu rankomis bandydamas nuvyti, matau, kad jie pavargę, suprantu, kad iš tikro mosikuoju ne jiems, greičiau sau. Nes turiu daryti tai ką turiu daryti, taip pat, kaip ir jie turi sukti lizdą. Jie nekrusteli. Mes pakimbame tame abipusiame paralyžiuje. Šis balkonas – ne mano. Šios šakelės – ne jų. Viskas tėra scenarijus. O mes – tik vykdytojai. Pasmerkti skaityti eilutes iš to paties nematomo lapo. Tiesa, kartais įvyksta stebuklas. Praregėjimo akimirka. Bet ji per trumpa. Mes nespėjame įrašyti nieko savo. - Published: 2025-08-05 - Modified: 2025-08-05 - URL: https://wabi-sabi.lt/grikiu-medus/ - Kategorijos: sintezė Viskas prasideda ne iš karto. Pirmiausia – judėjimas. Tas keistas, beveik be pastangų reikalaujantis slydimas erdve, kuris priverčia kūną tapti vienu fokuso tašku. Kūnas privalo klausytis svorio, kelio, menkiausio posvyrio, ir ši nuolatinė, bet rami parengtis yra pirmasis triukšmo slopintuvas. Tada – garsas. Ne bet koks, o pasirinktas. Muzika, kuri lyg nematomas kupolas sukuria privačią erdvę atvirame mieste. Ji neatitveria nuo pasaulio – ji jį perfiltruoja, paversdama praeivių žingsnius, automobilių šviesas ir vėjo ošimą nebyliais spektaklio aktoriais. Ji sukuria nuotaiką dar prieš atsirandant jausmui. Ir galiausiai – forma. Arba jos nebuvimas. Drabužiai, kurie yra tiesiog audinys, o ne pareiškimas. Tylus sutikimas būti be etikečių, be apibrėžimų, kurie veržtų ar įpareigotų. Būti tiesiog kūnu, judančiu erdvėje. Ir tik kai šie trys srautai – judesys, garsas ir forma – susilieja į viena, įvyksta ta keista, tyli magija. Protas nebeturi už ko kabintis. Nerimas, planai, nuoskaudos reikalauja trinties, o čia – paviršius per slidus. Kūnas tampa lyg pralaidus indas. Vakaro vėsa kiaurai košia per jį, išpūsdama dienos karštį ir nuovargį. Lieka tik tai, kas yra dabar: ritmiškas variklio dūzgimas, susiliejantis su pulsu; švelni prieblanda, minkštinanti pastatų kampus; jausmas, kad oda kvėpuoja. Laikas ne bėga, o plečiasi, ir į jį telpa viskas: pro vitriną šmėstelėjęs manekeno siluetas, tolumoje virš stogų sustingęs statybų kranas, pokalbio nuotrupa, pagauta ir paleista su vėjo gūsiu. Visi šie dalykai nebeturi svorio, nebereikalauja vertinimo. Jie tiesiog yra. Ir tame buvime – didžiulė, taiki pilnatvė. Ir šis jausmas – jis pažįstamas. Galbūt jis primena vaikystės popietę, kai gulėdavai žolėje ir žiūrėdavai į debesis, neturėdamas jokio tikslo. Galbūt – pirmą kartą įsimylėjus patirtą lengvumą, kai atrodė, jog gali skristi. Tai būsena, kuriai nereikia vardo, nes ji senesnė už visus vardus. Yra tik šis besitęsiantis momentas – tirštas ir saldus lyg grikių medus. - Published: 2025-08-05 - Modified: 2026-07-08 - URL: https://wabi-sabi.lt/marijai-magdelietei/ - Kategorijos: sapnai pasikinkęs į kojas laimę aš nueisiu toliau už jūrą pasikinkęs į pirštus saulę aš matysiu daugiau už auksą pasidėjęs kojas ant stalo aš kalbėsiu apie savo burną sukietėjęs nuo sunkių batų aš riedėsiu riedėsiu žemėn tu manęs nepaliesi tu manęs negalėsi pasikinkęs į nasrus pjūklą aš kalbėsiu apie juodąją jūrą aš tylėsiu apie tai kaip paskendo mano tėvas mano namai plaukai aš dar paeisiu kalbėsiu ~ 1994-1995 - Published: 2025-08-05 - Modified: 2026-07-08 - URL: https://wabi-sabi.lt/lektuvu-pienas/ - Kategorijos: sapnai su lėktuvais dar niekad nevalgiau pietų ir vyno negėriau nemačiau kaip iš jų išgaunamas pienas kaip iš pieno plakas lėktuvų grietinė ir mušamas sviestas bet labiausiai gailiuos pražiūrėjęs kaip jie sklendžia į saulę atgal perpus palengvėję - Published: 2025-07-28 - Modified: 2025-07-28 - URL: https://wabi-sabi.lt/sraige/ - Kategorijos: sintezė Lijo. Ne, čia nebuvo tas ramus, bubenantis lietus iš senų knygų. Čia dangus vėmė tulžimi, o valytuvai, lyg du isteriški pamokslininkai, beviltiškai mojavo priešais akis, bandydami nuvalyti pasaulį, bet tik ištepliodami jį į neryškias šviesų dėmes. Kelias, blizgantis lyg ką tik nulupta gyvatės oda, vingiavo tamsoje, ir mano žibintai tebuvo du bailūs pirštai, bandantys apgraibomis surasti kelią į niekur. Bėgau. Kokia didinga ir apgaulinga frazė. Bėgau nuo neatsakytų skambučių ir nuo tos tirštos tylos, kuri įsiviešpatauja namie, kai viskas jau pasakyta, bet niekas neišspręsta. Įsivaizdavau save kaip kokį filmo herojų, lekiantį į audros širdį, bet tiesa buvo kur kas prėskesnė: aš buvau tik žmogus skardinėje dėžutėje, kurioje silpnai kvepėjo benzinu ir vakarykščiu obuoliu. Lipnus vairas. Prietaisų skydelio šviesa, apšviečianti dulkes. Visas mano didvyriškumas. Griaustinis trinktelėjo kažkur taip arti, kad visas mašinos kėbulas suvibravo, lyg būtų gavęs antausį. Radijas, iki šiol bandęs gaudyti kažkokią liūdną melodiją, pagaliau pasidavė ir ėmė leisti tik baltą, piktą triukšmą. Išjungiau jį. Staiga viskas tapo labai paprasta. Sustojau kelkraštyje. Išjungiau variklį. Valytuvai sustingo keisčiausia poza. Lietaus barbenimas į stogą iš audringo maršo virto ramiu, monotonišku lopšinės ritmu. Tamsoje, už purvino stiklo, nieko nebuvo. Nei kelio, nei tikslo. Tik lašai, lėtai bėgantys stiklu, susiliejantys, kuriantys trumpalaikius, beprasmius upelius. Pro šoninį langą, ant rasoto stiklo, lėtai, neįtikėtinai lėtai, ropojo sraigė. Ji kažkur ėjo. O aš – nebe. - Published: 2025-07-28 - Modified: 2025-07-28 - URL: https://wabi-sabi.lt/pieniu-legionas/ - Kategorijos: sintezė Miestas alsavo šlapio asfalto monotonija, o aš, dar vienas jo kraujagyslėmis judantis eritrocitas, plaukiau įprastu maršrutu – nuo durų iki durų, nuo vienos pareigos prie kitos. Galvoje sukosi ne mintys, o tirštas kisielius, drumstas ir beformis, nuosėdomis nusėdantis kažkur ties pakaušiu. Bet tada, ties posūkiu į triukšmingesnę gatvę, akies krašteliu pamačiau jį – apleistą, savivaldybės užmirštą gėlyną, įspraustą tarp aptrupėjusio pastato sienos ir šaligatvio. Tai nebuvo tvarkingas grožis. Tai buvo anarchistiškos spalvos maištas. Iš žemės, suaižėjusios it senio kakta, veržėsi laukinės našlaitės, violetiniais ir geltonais veidais įžūliai spoksančios į praeivius. Kelios tulpės, akivaizdžiai pernai metų didybės likučiai, stovėjo išdidžiai, bet pavargusiai, jų žiedlapiai prasiskyrę lyg perdažytos senės lūpos, atidengiančios juodas, dulkėtas širdis. Tarp jų rangėsi pienių stiebai, iškėlę subrendusius pūkų kamuolius, kurie, rodės, sulaikę kvapą laukė vienintelio ženklo – vėjo gūsio, paleisiančio jų sėklų legioną į pasaulį. Visas tas lopinėlis buvo užmirštas mūšio laukas, kuriame grožis lėtai ir atkakliai laimėjo karą prieš betoną. Ir tada smogė. Ne mintis, ne jausmas. Tiesiog staigus, nepaaiškinamas aiškumas. Viskas aplinkui pritilo, automobilių ūžesys virto tolimu, vandenyno dugno dūzgimu. Mačiau tik tą gėlyną. Mačiau ne augalus, o pačią gyvybės valią – atkaklią, neracionalią, veržlią. Kiekvienas lapas, kiekvienas spalvos potėpis atrodė absoliučiai būtinas. Euforija. Šilta, svaiginanti. Suaugęs vyras, sustojęs vidury šaligatvio. Spokso į piktžoles. Rankos pirštais nesąmoningai užčiuopiau šiek tiek atsipalaidavusį siūlą ties palto saga. Šiurkštus siūlo galiukas badė odą – mažytis, realus inkaras šioje netikėtoje nuostabos jūroje. Vėjas pakrutino tulpių galvas, ir jos linktelėjo man lyg seni bičiuliai, žinantys paslaptį. Paslaptis buvo paprasta: jokios prasmės nėra, išskyrus tą, kuri tiesiog yra – veržiasi, žydi ir miršta be jokio klausimo. Atsidusau, pilna krūtine įtraukdamas drėgno oro ir žiedadulkių aukso. Šyptelėjau. Didysis dienos apreiškimas, nutikęs tarp aptrupėjusios sienos ir gatvės. Rytoj jis virs tik miglotu prisiminimu – dar viena istorija, kurią pasakosiu pats sau, bandydamas įtikinti, kad dienos turi ne tik svorį, bet ir spalvą. Siūlo galiukas ties saga vis dar badė pirštą. Aš paleidau jį. Ir pasukau už kampo. - Published: 2025-07-28 - Modified: 2025-07-28 - URL: https://wabi-sabi.lt/fontanas/ - Kategorijos: sintezė Karštis virš aikštės virpėjo kaip permatomas drebutis, sugėręs į save pastatų atspindžius ir pavertęs juos virpančiais miražais. Pačiame centre, lyg aukuras pagoniškai dievybei, tryško fontanas – jo srovės, it suakmenėjusios gyvačių nugaros, šovė į dangų ir krito žemyn tūkstančiais adatėlių, kurios akimirksniu išgaruodavo ant įkaitusių plytelių. Aplink jį sukosi ir klykė vaikai – basa, šlapia, saulės nubučiuota gentis, atliekanti savo nesuprantamą vasaros ritualą. Jie klykė. Taškėsi. Griuvo. Jų juokas, aštrus kaip stiklo šukės, skrodė orą, bet kažkodėl jo nežalojo, o tik pripildė gyvybės, kuri man pačiam atrodė tolima ir svetima lyg aprašyta senovinėje knygoje. Stebėjau juos nuo suoliuko pavėsyje, didysis stebėtojas su savo atšalusiu gėrimu ir pigia egzistencine našta, ir jaučiau, kaip manyje kyla iracionalus pyktis – ne ant jų, o ant nematomos sienos, skiriančios mano pasaulį nuo jų chaotiškos visatos. Kiekvienas jų judesys, nors ir atsitiktinis, atrodė turintis daugiau prasmės nei visi mano apgalvoti planai ir sprendimai. Jie buvo laisvi ne todėl, kad neturėjo pareigų, o todėl, kad jų sąmonė dar nebuvo išmokusi pati sau kurti kalėjimų. Vienas berniukas, gal šešerių, sustojo prie pat vandens sūkurio, rankose laikydamas peršlapusį pagaliuką. Jis nežiūrėjo į mane. Jis žiūrėjo kiaurai. Lyg būčiau dar vienas karščio virpėjimas, dar viena nereikšminga peizažo detalė. Gurkštelėjau kavos. Pernelyg saldus, lipnus skonis nutvilkė liežuvį ir grąžino į čia ir dabar – į mano kūną, į mano nuovargį. Jis nusisuko ir su džiaugsmingu riksmu puolė atgal į vandenį, į savo gentį, į tą sprogstančią, amžiną dabartį. O aš likau sėdėti. Staiga galvoje, lyg svetima, įkyri mintis: o kas nutiktų, jei dabar mesčiau šitą kavą į šiukšliadėžę, nusispirčiau batus ir tiesiog įbrisčiau pas juos? Akimirką tas vaizdinys pasirodė skaidrus ir įmanomas. Bet aš jiems tapčiau kliūtimi. Svetimkūniu. Suaugusiuoju, kuris pažeidė nerašytas taisykles, keistuoliu, griaunančiu jų ritualą. Jų džiaugsmas tryško iš vidaus, besąlygiškai. Manasis būtų tik dirbtinė, apgalvota imitacija – bandymas įsprausti save ten, kur nieko netrūksta. Ir tada aš kažkokiu sunkiai paaiškinamu šeštuoju pojūčiu suvokiau visą akimirkos mechanizmą. Aš, vaikai, karštis ir net fontanas – visi buvome neatskiriamos jo dalys, kiekvienas atliekantis savo esminę funkciją. Jų tyras juokas, džiaugsmingi krykštavimai ir mano brandus susižavėjimas turėjo pastovius sąlyčio taškus, todėl visa sistema veikė nepriekaištingai. Ten stovėdamas, aš vienintelis girdėjau muziką, sklindančią iš vidaus. Jų džiaugsmo klyksmų, vandens teškenimo ir basų kojų trepsėjimo chaotišką simfoniją. Jie – atlikėjai, pasinėrę į savo kūrybą. O aš – klausytojas. Tas, kuris triukšmą paverčia grožiu, o akimirką – prasme. Jų laisvė būti ir mano pareiga matyti yra du tos pačios akimirkos sparnai! - Published: 2025-07-28 - Modified: 2025-07-28 - URL: https://wabi-sabi.lt/laimejau/ - Kategorijos: sintezė Mes nekariaujame dėl abstrakčių sąvokų – teisingumo, laisvės ar dievų. Tai tik iškabos, kuriomis politikai, tie patys susireikšminę geresnių kostiumų versijos, pridengia kur kas senesnį, purviną impulsą. Zirzdamas nuleidau koją ant pirmo cementinio rūsio laiptelio, ir į veidą tvokstelėjo pelėsiu ir sudrėkusia žeme atsiduodanti amžinybė. Šis nusileidimas į daugiabučio požemius, į bendrą teritoriją, kuri niekada nebuvo ir nebus bendra, – tai mažas, buitinis karas. Ore tvyrojo ne tik drėgmė, bet ir dešimtmečius kaupta, neišsakyta pagieža – už kaimyno per plačiai sustumtas senas padangas, už mano paties numestą ir pamirštą sulūžusią kėdę, už ne vietoje paliktą dviratį. Delne jaučiau šaltą, aprūdijusį spynos rakto metalą. Jo aštrios briaunos rėžėsi į odą – mažytis ginklas, skirtas apginti savo kvadratinį metrą betono ir ten supuvusių bulvių likučių. Absurdas. Bet tas absurdas buvo mano. Viršuje žmonės dalijasi receptais ir sveikinasi lifte, o čia, prietemoje, po mirksinčia, gyvybę vos bepalaikančia lempute, tįso tikrosios fronto linijos. Kaimyno stiklainiai su agurkais, išrikiuoti lyg falanga, stūmė mano chaotišką rakandų krūvą. Pelėsis ant sienos, lyg senas, kerštingas dievaitis, lėtai, atkakliai grobė vis naujas teritorijas, ir niekas negalėjo jo sustabdyti. Štai kur slypėjo atsakymas. Karas kyla ne iš neapykantos kitam. Jis kyla iš liguistos meilės sau. Iš iracionalaus, pirmykščio įsitikinimo, kad šis žemės lopinėlis, šis stiklainis, ši idėja ar šis dievas yra mano. Ir aš geriau paversiu viską dulkėmis, nei leisiu kitam prie to prisiliesti. Trumpas, aštrus spragtelėjimas. Pasukau raktą savo sandėliuko spynoje ir tvirtai stumtelėjau duris. Vietoj įprasto girgždesio pasigirdo sausas, pavargęs trakštelėjimas. Durys, laikytos aprūdijusių vyrių ir kelių supuvusių lentgalių, tiesiog subyrėjo į vidų. Ne trenksmas, o tylus, dulkinas atodūsis. Sutrešusi mediena pavirto pjuvenomis tiesiai prieš mano akis. Mano tvirtovė. Mano ginta teritorija. Viskas, ką turėjau apginti, sugriuvo nuo mano paties prisilietimo. Stovėjau toje pačioje prieblandoje, po ta pačia mirksinčia lempute, bet dabar mano karalystės vartai buvo išversti. Ne priešo. Mano paties. Rankoje vis dar spaudžiau spyną, prijungtą prie nuolaužos, kuri prieš sekundę buvo durų stakta. Raktas į niekur. Laimėjau. - Published: 2025-07-28 - Modified: 2025-07-28 - URL: https://wabi-sabi.lt/ritualas/ - Kategorijos: sintezė Skalbimo mašinos būgnas suko savo tylų, mechanišką ritualą, ir aš stebėjau jį lyg užhipnotizuotas, sėdėdamas ant šaltų vonios plytelių. Pasaulis, sumažintas iki muilino vandens ir besisukančių audinių. Išmirkę, susivėlę pavidalai – lyg paskendusios viltys – plakėsi į stiklą, kildami ir krisdami ritmu, kuris neturėjo nei pradžios, nei pabaigos, tik monotonišką, dūzgiančią amžinybę. Žalios piktogramos skydelyje švietė lyg hieroglifai iš pasaulio, kuriame viskas dar turėjo prasmę: gręžimas, skalavimas, minkštiklis. Bent jau mašina žinojo, ką daro. Ji buvo sąžiningesnė už mane. Ant liežuvio tvyrojo pernelyg saldžios, seniai atšalusios kavos skonis – nevykęs bandymas pažadinti kažką, kas, regis, jau seniai miegojo. Viskas gerai, kartojau sau. Stogas virš galvos, pilvas pilnas. Viskas. Gerai. Žodžiai byrėjo be svorio, lyg sausi miltai pro pirštus. Jie nieko nereiškė. Jie nieko nepakeitė. nuovargis buvo gilesnis nei raumenys, gilesnis nei kaulai; jis buvo įsiskverbęs į pačią norėjimo norėti šerdį. Aštrus pyptelėjimas nutraukė transą. Ciklas baigtas. Tyla. Atsidaręs dureles, išėmiau drabužius – švarius, drėgnus ir sunkius. Bet o ką su jais daryti ? Tas svoris. Ne tik audiniuose, sugėrusiuose vandenį, bet ir mano paties rankose, pečiuose, sprande. Inkaras, tempiantis atgal į vonios prieblandą, į tą hipnotizuojantį būgno sukimąsi. Akimirką norėjosi tiesiog paleisti pintinę, leisti jai virsti ant šaltų plytelių, o pačiam grįžti į lovą ir susisukti į kamuolį, kuris nieko neprisimena ir nieko nelaukia. Bet nepadariau to. Vietoj to, lėtai, lyg nešdamas kokią trapią relikviją, nupėdinau į balkoną. Gūsis vėsaus nakties oro atsimušė į veidą – atsinešė šlapio asfalto ir kažkur žydinčių, man nepažįstamų gėlių kvapą. Miestas mirgėjo tolima, liūdna šviesa, lyg milžiniškas gyvūnas, negalintis užmigti nuo skausmo. Svetimų gyvenimų punktyrai languose – vienur melsva televizoriaus šviesa, kitur šiltas virtuvės jaukumas. Ėmiau drabužius po vieną. Šaltus, šiurkščius medinius segtukus spaudžiau pirštais, spyruoklės silpnas pasipriešinimas po nykščiu buvo vienintelis realus dalykas tą akimirką. Segiau juos prie virvės. Koks absurdiškas, koks menkas maištas prieš beprasmybę – kabinti švarius skalbinius naktyje. Paklodė. Marškiniai. Du vieniši kojinių šešėliai. Kiekvienas judesys buvo lėtas, apgalvotas, beveik ceremonialus. Kai iškėliau paskutinį – baltą pagalvės užvalkalą – ir pintinė liko tuščia, kažkas viduje atslūgo. Drabužiai, ką tik buvę sunkia, beforme mase, dabar siūbavo virš gatvės žibintų šviesos. Baltos burės, iškeltos nakties vėjui. Svoris niekur nedingo. Bet dabar jį nešė vėjas. - Published: 2025-07-28 - Modified: 2025-07-28 - URL: https://wabi-sabi.lt/personalas/ - Kategorijos: sintezė I Praeitis – tai apleistas geležinkelis, įsirėžęs į miesto pakraštį. Bėgiai, du surūdiję randai, vis dar čia, bet traukiniai jais nebevažiuoja. Einu jais lėtai, atsargiai, lyg bijodamas įsmukti į laiką. Po kojomis girgžda skalda, o seni mediniai pabėgiai, sutrūniję ir pajuodę, dūla tarp vešlių piktžolių. Būtent tos piktžolės, tos laukinės gėlės, atkakliai lendančios pro supuvusią medieną, ir yra tikroji atmintis – ne pats įvykis, o tai, kas jį apaugo. Galvoje suku vieną, tobulai nušlifuotą prisiminimą. Vasaros diena, tokia skaidri, kad net skaudėjo akis. Tavo juokas, atsimušantis nuo pušų kamienų. Viskas taip ryšku, taip tikra, lyg kino juosta, kurią galiu paleisti kada panorėjęs. Jaučiu tą šilumą, tą nerūpestingumo lengvumą. Tai mano saugi vieta, mano tvirtovė, pastatyta iš to, kas buvo. Sustoju. Perbraukiu pirštais per surūdijusį, samanomis aptrauktą signalinio stulpo metalą. Ant odos lieka oranžinės, aksominės dulkės. Žiūriu į jas. Koks talentingas aš falsifikatorius. Koks meistriškas peizažistas, tapantis ant supuvusios drobės. Juk to juoko niekada nebuvo. Ir diena nebuvo tokia saulėta. Ir galbūt mes stovėjome visai kitoje vietoje. Tie pabėgiai – faktai – seniai sutrešo, bet piktžolės – jausmas, ilgesys, išsigalvojimas – sujungė juos į vešlų, gyvą kilimą, kuriuo dabar taip malonu vaikščioti. Nusipurtau nuo pirštų rūdis. Jos krenta ant žemės lyg negyvi prieskoniai. Pažvelgiu į taką priešais save. Be tų piktžolių, be šito saldaus melo, viskas jau seniai būtų subyrėję į dulkes. Kartais grožis yra tiesiog klijai, laikantys drauge tai, kas seniai turėjo lūžti. II Karštis, lipnus ir sunkus, jau trečią dieną laiko miestą savo įkaitu, paversdamas asfaltą minkštu, o orą – sunkiai įkvepiamu sirupu. Sėdžiu ant grindų bute, kuriame tyla tokia tiršta, kad girdžiu, kaip dūzgia šaldytuvas ir mano paties kraujas ausyse. Kiekvienas daiktas – tavo palikta knyga ant stalo, jos užlenktas kampas – yra tylus priekaištas. Ne, ne priekaištas. Mažas, karštas akmuo, kurį turiu nuryti, bet jis įstringa gerklėje. Meilė turėtų būti kas kita. Ne šis įaugęs randas, kuris neniežti, o maudžia iš vidaus, pulsuoja kartu su karščiu. Prisimenu tavo pirštus, visada vėsius, vedžiojančius man per sprandą, ir tas prisiminimas dabar – lyg prisilietimas prie įkaitusios viryklės. Kontrastas, kuris nudegina. Norisi už tą vėsumą tavęs neapkęsti, už tai, kad dabar jos nebėra, kad palikai mane vieną šioje klampioje dienos sriuboje. Pyktis kyla lėtai, tingiai, lyg burbulas verdančioje dervoje. Ant palangės stovi stiklinė su vandeniu, palikta nuo ryto. Dabar jis drungnas, saulės sušildytas. Paimu, gurkšteliu. Vanduo turi metalo skonį, lyg laižyčiau seną raktą. Tavo raktą. Pastatau stiklinę atgal. Taip stipriai, kad ji slystelėja. Garsas perskrodžia tylą it peilio dūris. Ir tada atsistoju. Priėjęs prie lango, staigiu judesiu jį atlapoju. Įkvepiu. III Ateitis – tai ne greitkelis, lekiantis į horizontą, o lėtai, per naktį išdygęs prekybos centras vidury laukų. Stovi akinančiai baltas, be langų, jo ventiliacijos šachtos monotoniškai ūžia lyg dirbtiniai plaučiai, pumpuojantys kondicionuotą, niekuo nekvepiantį orą į dar tuščias sales. Aš stoviu kitoje kelio pusėje, seno asfalto salelėje, ir jaučiuosi lyg paskutinis vietinis, stebintis kolonizatorių laivą. Mano galvoje – ne baimė, o keistas, erzinantis nuovargis, lyg būčiau visą naktį pildęs nesibaigiančią anketą. Visi laukeliai jau sužymėti, visi variantai apsvarstyti, ir dabar telieka laukti patvirtinimo, kad mano paraiška gyventi yra priimta į sistemą. Jokios intrigos. Jokios paslapties. Tik procedūra. Dangus virš prekybos centro – lyg išblukęs ekranas, kuriame tuoj pasirodys užrašas: „Prašome palaukti. Jūsų ateitis apdorojama. “ Staiga vėjo gūsis atverčia po kojomis gulintį seną laikraštį – akimirkos pakanka perskaityti vakarykštės dienos antraštę apie ateities ekonomikos prognozes. Spėju pagalvoti ar kada nors tokio tipo informacija yra buvusi man naudinga. Nesugalvoju. Žiūriu į tą baltą sieną, į tą ūžiančią, bedvasę dėžę, ir suprantu, kad ji manęs nebijo. Ji manęs net nemato. Aš esu tik laikina anomalija jos steriliame matymo lauke, trumpas gedimas, kurį tuoj pat ištaisys atvykęs aptarnaujantis personalas. O gal, – ir ši mintis it šaltas vanduo nuplauna nuovargį, – gal aš ir esu tas personalas? Atvykęs anksčiau laiko, be įrankių ir be instrukcijų, stovintis kitoje kelio pusėje ir naiviai laukiantis, kada jam leis pradėti darbą. Tuomet kaip aš čia patekau? Ir ar savo noru? - Published: 2025-07-28 - Modified: 2025-07-28 - URL: https://wabi-sabi.lt/susikirtimas/ - Kategorijos: sintezė Sunkus, lyg cemento dulkėmis permirkęs kūnas lipo į dviaukščio autobuso vidurius, kiekvienas laiptelis – atskiras skausmo proveržis per kelius ir klubus, lyg kas suktų aprūdijusius varžtus kūno sujungimuose. Viršutinis aukštas, kaip visada, dvokė šlapia vilna ir pigiais kvepalais – Anglijos kasdienybės aromatas. Pro purviną, pilku miesto nuovargiu ištepliotą stiklą slinko vienodi namai, jų kaminai dūmavo į bespalvį dangų. Buvau tik dar vienas svetimkūnis šiame organizme, suakmenėjęs nuovargyje, laukiantis savo stotelės kaip išganymo. Staiga į autobuso vidų įsiveržė nauja keleivių banga. Uniforminiai švarkeliai – perpus perpjauto, džiūstančio buroko spalvos. Juodaodžių paauglių spiečius užpildė erdvę savo klegesiu, kalba, kurios garsus girdėjau, bet prasmės nesuvokiau. Ir veidai – lyg minkyti iš kitokio, man nepažįstamo molio, ištęsti, kampuoti, su proporcijomis, kurios laužė įprastą gražumo suvokimą. Akimirką pasijutau atsidūręs ne Londono priemiesčio autobuse, o ateivių laivo denyje. Ir tada, tame judančiame, svetimame kosmose, aš ją pamačiau. Jos veidas buvo pati to keistumo esmė, geometrija, kuri neturėjo egzistuoti. Bet egzistavo. Ir tas egzistavimas buvo toks absoliutus, toks nepaneigiamas savo grožiu, kad visos mano išankstinės nuostatos, visas Europos mene ir žurnaluose matytas veidų kanonas subyrėjo į dulkes. Tai nebuvo grožis, kuriuo gėriesi. Tai buvo grožis, kuris tave ištinka. Kaip nelaimingas atsitikimas arba staigi liga. Spindesys, nuo kurio nebuvo kur dėtis ankštoje autobuso erdvėje. Aš, statybų purvu ir prakaitu aplipęs padaras, vogčiomis, akies kamputį įtempęs lyg laidynės gumą, bandžiau įsižiūrėti, suprasti, bet žvilgsnis slydo, atšokdavo nuo tų formų kaip nuo per stiprios šviesos. Kilo panika, kad pražiopsosiu stotelę. Kad amžinai suksiu šiuos ratus, įkalintas tarp savo nuovargio ir jos nesuvokiamo veido. Paspaudžiau sustojimo mygtuką. Lipau lauk. Siaura angliška gatvelė, iš abiejų pusių apstatyta mažais, lyg žaisliniais, automobiliais, vedė link mano lovos. O galvoje sukosi ne mintys. Sukosi jos veidas. Kaip taip gali būti? Aš nežinojau jos vardo, jos kalbos, jos pasaulio, bet jos grožį žinojau tiksliau, nei savo paties vardą. Tai nebuvo mintis. Tai buvo faktas. Lyg gravitacija. Lyg skausmas. Dabar, po daugelio metų, atradęs tą siaurą takelį savyje, pro kurį išėjęs galiu pažvelgti į grožį be noro jį turėti, suprantu – aš buvau vienintelis tos akimirkos žiūrovas. Galbūt net ji pati, toji būtybė buroko spalvos švarkeliu, nežinojo, kokį ginklą nešiojasi savyje, kokią anomaliją įkūnija. Ji tiesiog gyveno, o aplinkinis pasaulis derinosi prie jos grožio jėgos. Tai nebuvo jos nuopelnas ar pastanga. Tai buvo fizikos dėsnis, kurio neaprašė joks vadovėlis. Jos būtis buvo įvykis, perrašantis aplinkybes. Gal pasaulis iš tiesų nėra vienas? Gal egzistuoja atskiros, nesusikertančios tikrovės? Ir viena, ta kurioje esi gimęs, linksta prie tavęs, o dėl kitos tau pačiam reikia lūžti, bandant į ją patekti. - Published: 2025-07-28 - Modified: 2025-07-28 - URL: https://wabi-sabi.lt/akvariumas/ - Kategorijos: sintezė Stiklinė siena tarp manęs ir jų, o gal tarp manęs ir visko – plona, vos juntama, bet neįveikiama lyg laiko tėkmė. Sėdžiu apskurusioje laukiamojo kėdėje, kurios dermantinas įtrūkęs lyg sukietėjusi žemė, ir stebiu jų nebylų, pripildytą vandens gyvenimą. Lėtas, choreografiškas šokis be garso, tik burbulai kyla aukštyn lyg neįvykusios maldos. Marškinių apykaklė, per naktį, regis, susitraukusi per centimetrą, veržia kaklą – mažytis, atkaklus priminimas apie mano paties kūno ribas. Viena, didžiausia, su perplėštu uodegos peleku, sustingsta viduryje kelio, lyg būtų prisiminusi seniai pamirštą, malonų įvykį. Jos žvynai – paradiniai šarvai, nublizginti kaip veidrodis, ir juose akimirkai sublizga kažkas kito. Tolima, prarasta vasaros saulė. Reikėjo tiek nedaug – drumzlino vandens ir vienos žuvies su įplėštu peleku, kad sugrįžčiau ten, kur, prisiekiau, nebegrįšiu. Į tą akimirką ant seno medinio tilto, kur ji juokėsi, o jos juokas teliūskavo ore lyg šitas kvepiantis gaiva vanduo. Akvariumas išsiplečia. Jis tampa tuo ežeru, jo drumzlėtas dugnas – dumblinu mūsų maudynių krantu. Mažesnės žuvys, vilkdamos savo šešėlius lyg nudėvėtus paltus, virsta neryškiais to vakaro siluetais – kažkieno rankos mostu, kažkieno pamesta skarele. Viskas ten, tame stikliniame kube, juda pagal anų laikų ritmą. Lėtai. Svarbiausi dalykai vyksta lėtai. O dirbtinė, blyški Mėnulio šviesa, besisunkianti pro dangtį, yra ta pati, kuri tada krito ant jos šlapių plaukų. Žiūriu į didžiąją žuvį, į jos randuotą peleką. Randas. Vadinasi, kažkas buvo. Kažkas aštraus, tikro. Ji vėl lėtai pajuda, tęsia savo nebylią ceremoniją, lyg nieko nebūtų įvykę, lyg prisiminimas tebūtų trumpas sustojimas įkvėpti. O aš lieku sėdėti čia. Ar atmintis – tai tik toks akvariumas? Uždara erdvė, kurioje kartą įleistos akimirkos plaukioja ratu, pamažu blukdamos, kol lieka tik jų šešėliai, kol nebeatskiri, kas buvo tikra, o kas – tik šviesos žaismas ant senų, veidrodinių šarvų? - Published: 2025-07-28 - Modified: 2025-07-28 - URL: https://wabi-sabi.lt/rasytoju-stovykla/ - Kategorijos: žodžiai turėčiau užuosti šios vietos grynį tai ką matau akimis labai dera nieko per daug, tuo lab beprasmiško skonis, jei tai būtų patiekalas, lengvas, gaivinantis tarsi vanduo, bet ne šaltas manes ilgai laukęs ant stalo stikliniam ąsotyje turėčiau jausti šios vietos skonį kvapas taip dera su manimi kad užčiuopti neįmanoma tiktai per nuojautą per intuiciją tarsi atgimstant tarsi pradingstant gėlės kažkur, juk turi būti gėlės bet jos nesiperša, nesigrūda į priekį suloja šuo, bet iš laimės, iš pakylėtos savijautos saulė ant odos braižo hieroglifus bus parašyta žieduotas rašytojas grožis gali likti tik žodis o gali ateiti per odą net užsimerkus per įkvėpimą tylą buvimą ir nesutilpti į tavo eilėraštį - Published: 2025-07-28 - Modified: 2025-07-29 - URL: https://wabi-sabi.lt/citata/ - Kategorijos: sapnai „kokios tylios šio vakaro menės“ ir aš tame medyje tyliai sėdžiu ir savo tylias giesmes giedu apie gėrį, o apie blogį geriu mano akys paraudę ir bėga o plaukai be spalvos palikę mano rankos be paliovos skauda o širdis sunkią tempia žinią, kad yra ir kad dažo viską raudonai raudonai kat mirsiu, kad dangus liks toks mėlynas mėlynas ~ 1995 - 2025 - Published: 2025-07-25 - Modified: 2025-07-28 - URL: https://wabi-sabi.lt/partizane/ - Kategorijos: žodžiai raudoną nes meilės ir aguonų rūbą užsimetusi iš laukų ir kaimiško pienokilusi mūsų mergelėmišku pakvipus keliauja parodyti perdėtiems ponamskas yra tyrumas kaip galima viską nupirktiuž vieną vaikystėje gautą, grojant bajanu, uždirbtą rublį kaip nepaliaujamai galima džiaugtissavo senais balerinos bateliais žavėtis byrančiais vyšniosžiedais pabarstytais plaukeliais savo suskirdusiomisnuo ryžto rankelėm liesti iš baimėsurzgiančią sielą   - Published: 2025-07-24 - Modified: 2025-07-24 - URL: https://wabi-sabi.lt/grazu-ir-bjauru/ - Kategorijos: sintezė iš pradžių jis tik grasino – dangus patamsėjo iki šlapio asfalto spalvos, o oras prisipildė drėgnų dulkių ir laukimo kvapo. Tada krito pirmas lašas. Sunkus, vienišas, palikęs ant įkaitusio šaligatvio tamsią, greitai išnykusią monetą. Po jo – antras, trečias. O tada dangus prakiuro. lietus ne lijo. Jis krito ilgais, stikliniais pirštais, barbenančiais į stogus, palanges ir automobilių skardą, kurdamas tūkstančius skirtingų ritmų. Miestas, prieš akimirką buvęs pilkas ir pavargęs, virto milžiniška akvarele. Šviesoforų signalai ištirpo ant šlapio asfalto, palikdami raudonas ir žalias kraujo dėmes. Gatvės žibintų šviesa suskystėjo, virto drebančiais aukso stulpais. pro šalį pravažiuojantys automobiliai nebevažiavo – jie skrodė vandenį, jų padangos šnypštė lyg atsidūstant, o priekiniai žibintai akimirkai išplėšdavo iš tamsos pavienius vaizdus: subėgusį tušą ant reklaminio stendo veido, prie grotelių prilipusį pageltusį klevo lapą, cigaretės nuorūką, tingiai plaukiančią latako srovėje. balos, tos asfalto žaizdos, prisipildė neramaus, apversto dangaus. Jose drebėjo namų atspindžiai, laidų voratinkliai ir tamsūs, skubantys siluetai, pridengti laikraščiais ir skėčiais, lyg būtų išėję į karą su dangumi. Kiekviena bala – mažas, sudužęs pasaulis. Vienoje jų, ant riebios benzino plėvelės, sužibėjo trumpalaikė vaivorykštė. Gražu ir bjauru vienu metu. pamažu ritmas ėmė lėtėti. Stikliniai pirštai virto švelniu delnu, glostančiu miestą. Garsai tapo retesni, gilesni. tada viskas nutilo. Liko tik lašėjimas. Nuo palangės skardos. Nuo šviesoforo stogelio. Nuo liūdniausios medžio šakos. Lėtas, kantrus „bėgantis laikas“. - Published: 2025-07-24 - Modified: 2025-07-25 - URL: https://wabi-sabi.lt/klausimas-apie-giedra/ - Kategorijos: sintezė Klampoju per šį mirkstantį peizažą, kurio neįmanoma pavadinti mišku – tai greičiau primirštas dievo bandymas nulipdyti sausumą, paliktas pusiaukelėje. Kojos semia vandenį, permirkę batraiščiai pliaukši per kulkšnis ritmingai ir abejingai. Oras kimus, pripildytas pūvančių lapų ir drėgnos žemės taninų, o kiekvienas įkvėpimas atrodo lyg gurkšnis drumzlinos, stovinčios arbatos. Mintys veliasi viena už kitos, limpa kaip šlapias voratinklis, be formos, be krypties, tik šaižus, metalinis kliūnančių relių tarškėjimas smegenų žievėje – nei pirmyn, nei atgal. Tyla čia apgaulinga. Po akivaro plėve, juoda ir blizgia kaip vabalas, verda lėtas, burbuliuojantis gyvenimas. Kažkas miršta, kad kitas galėtų pūti lėčiau. Laikas ištirpęs šioje masėje, virtęs durpe, suspaustas į sluoksnius, kuriuose įstrigę ir pernykščiai uodų spiečiai, ir dar neužgimusių paparčių sporos. Viskas yra vienu metu – praeitis ir galimybė, susimaišę į tirštą, beformę dabartį. Bandau pagauti bent vieną aiškią liniją, bet horizontas pasislėpęs už apsunkusių šakų, o dangus tėra pilkas atspaudas vandenyje. Pasilenkiu, norėdamas įžiūrėti geriau, ir drumzliname paviršiuje suvirpa mano paties atspindys. Ne veidas – tik kontūras, ištirpęs, suplėšytas į judančias dėmes, lyg senas žemėlapis. Akys – du tamsūs akivarai. Burna – įpjova dumblo paviršiuje. Ir tada, be jokio garso, viename iš tų tylos plyšių tarp dviejų širdies dūžių, viskas sustoja. Ne išorėje. Viduje. Nereikšmingas, bet absoliutus tikrumas – lyg po klampia samanų danga koja staiga atrastų akmenį. Smegenis perveria ne mintis – pojūtis. Supratimas, kad kojos, visą laiką ieškojusios tvirto dugno, pagaliau nustojo. Nes dugno nėra. Niekada ir nebuvo. Ir su šiuo atsižadėjimu, viskas pasikeičia. Šis nuovargis, šis klimpimas, šis kimus oras – tai nebe našta, kurią reikia tempti. Tai pats audinys. Pamatinė medžiaga. Staiga suvokiu. Tai mano pelkė. Ir klausimas dabar jau nebe kaip iš jos išeiti. O ką daryti su tuo vieninteliu, akinamai baltu žiedu, kuris be jokios priežasties prasiskleidė ant purvino vandens paviršiaus tiesiai priešais mane? Mano pirmoji, instinktyvi mintis – paliesti. Nuskinti. Išsaugoti. Paversti jį prasme, įrodymu, kad purvas gali pagimdyti ką nors tyro. Bet ranka nepakyla. Smegenų žievėje, toje pačioje vietoje, kur anksčiau tarškėjo metalinės relės, dabar tyla. Ir toje tyloje gimsta atsakymas, paprastas ir sunkus kaip akmuo, kurį pagaliau radau po kojomis. Nieko. Nieko su juo daryti nereikia. Jo nereikia nei saugoti, nei neigti. Jo nereikia suprasti. Šis žiedas – tai ne išimtis. Tai ne stebuklas, paneigiantis pelkę. Tai yra pati pelkė, tapusi matoma akimirkai. Jos lėto, burbuliuojančio gyvenimo kulminacija ir pažadas. Pažadas, kad viskas, kas sudygsta, vieną dieną vėl grįš į tirštą, beformę masę. Aš nusišypsau. Pirmą kartą per nežinia kiek laiko. Ne džiaugsmingai. Tiesiog konstatuodamas faktą. Man nebereikia išeities. Man užtenka stebėti. - Published: 2025-07-24 - Modified: 2025-07-24 - URL: https://wabi-sabi.lt/nenustatytos-kilmes-organine-medziaga/ - Kategorijos: sintezė sėdžiu milžiniškame stikliniame inkste, kuris naktimis filtruoja žmones. Per mane, pro kiaurą kūno rėtį, srūva svetimi likimai, judantys pagal tvarkaraštį: skrydžiai į saulėtus miestus, kurių pavadinimai skamba lyg vaistų pavadinimai, ir atgal, į pilkus rytus. Viskas nušlifuota iki sterilaus blizgesio – grindys, kuriose atsispindi pavargę veidai, metalinės kėdžių eilės, sustingusios amžino laukimo pozoje. Oras čia perdirbtas, bekvapis, atimantis iš plaučių bet kokį prisiminimą apie tikrą vėją ar lietų. nuovargis. Ne tas, kurį išplauna miegas. Šis kitoks. Jis nusėdęs kraujyje kaip sunki, toksiška nuosėda, ir kiekvienas širdies dūžis tik išnešioja jį tolygiau po visą kūną. Stebiu scenas, kurios kartojasi su mechaniniu tikslumu: ašaromis permirkęs atsisveikinimas prie saugumo patikros vartų; isteriškas vaiko juokas, atsimušantis į aukštas lubas; vyras, įsitempęs žiūrintis į informacinę lentą, lyg ten būtų iškalti jo gyvenimo prasmės atsakymai. Matau siūles, jungiančias šias marionetes, matau scenarijų, išblukusį nuo begalybės kartojimų. Jokios dramos, tik funkcijos. Išvykimas. Atvykimas. nėra jokios prasmės judėti. Esu tik kūnas kėdėje, numeris biliete, laukiantis, kol jį pašauks metalinis balsas iš garsiakalbio. Tas balsas – mechaninė beprasmybės lopšinė, kartojanti tuos pačius burtžodžius apie vėlavimus ir paskutinius kvietimus. Galėčiau tiesiog čia likti. Tapti šio terminalo dalimi, susilieti su kėdės plastiku, stebėti, kaip kyla ir leidžiasi lėktuvai – tie dideli, nerangūs paukščiai, gabenantys viltį ir nusivylimą. Be jokio skirtumo. Visas tas svoris ištirptų steriliame apšvietime. tada per garsiakalbius pasigirsta traškesys. Ir mano pavardė, iškraipyta neatpažįstamai, suplakta į svetimą, beprasmį skiemenį. Prašymas prieiti prie trečiojo langelio. Pakylu. Sunkus, švininis apatijos apsiaustas velkasi iš paskos. Prieinu. Moteris uniforma nežiūri į akis. Ji baksnoja pirštu į monitorių. Sako, jog mano registruotame bagaže – neaiškios kilmės organinė medžiaga. Reikia patikrinti. stoviu ir žiūriu į ją. Į tą tašką erdvėje, kur ji turėtų būti. Ir staiga suprantu. Ten – močiutės obuolių sūris. Kruopščiai suvyniotas į kepimo popierių. Tas egzistencinis nuovargis, ta didinga, visa apimanti apatija, tas susiliejimas su visatos tuštuma. Visa tai ką tik pralaimėjo kovą prieš gabalą sudžiūvusių obuolių. - Published: 2025-07-24 - Modified: 2025-07-25 - URL: https://wabi-sabi.lt/suo-kuris-zinojo-mano-varda/ - Kategorijos: sintezė 1 dalis. pirmadienis. aliarmas – ne garsas, o sausas, adatos dūris į smilkinį. Kūnas pats, be sąmonės įsikišimo, išjungia mygtuką, pasisuka, nuleidžia kojas ant šaltų grindų. Ritualas. Mechanika, iškalta per tūkstančius tokių pačių rytų. Šviesa pro žaliuzes sunkiasi ne kaip spinduliai, o kaip klampus, skystas metalas, pripildantis kambarį svorio, kurį tenka stumti pečiais einant link vonios. vanduo duše – ne gaiva, o tik temperatūra. Jis gludina odą iki nebesamos ribos, trina ją, kol kūnas tampa tik paviršiumi, tik kontūru be vidaus. Apsirengiu. Pigi marškinių sintetika nemaloniai priglunda prie nugaros. Virtuvėje – kavos aparatas. Jo ūžesys – vienintelis tikras dalykas visame bute, monotoniškas, patikimas inkliuzas tylos vakuume. Puodelis rankoje. Juoda, deguto skonio tuštuma be jokio pažado. ir tada, pro langą, pirmasis neatitikimas. gatvėje, kitapus kelio, stovi vyras su šunimi. Įprastas vaizdas, matytas šimtus kartų. Bet kažkas ne taip. Šuns kojos. Jos pastebimai per ilgos, neproporcingos kūnui, lyg kas būtų patempęs gyvūno atvaizdą vertikaliai. Plonos, beveik strakališkos. Šeimininkas laiko pavadį, rūko. Jo veidas – neryškus, bet šypsena, net ir per atstumą, atrodo per plati, lyg nupiešta ant veido vėliau, ne vietoje. Ji neišreiškia jokios emocijos, tik pasitenkinimą pačiu savimi, geometriniu faktu. akimirką sustingstu su puodeliu prie lūpų. Prisimerkiu. Vaizdas nepakinta. Šuo kilsteli savo absurdiškai ilgą koją. Vyras numeta nuorūką ir timpteli pavadį. Jie nueina. Gatvė vėl tuščia, normali. papurtau galvą. Garsas ausyse – lyg smėlio byrėjimas. tikriausiai neišsimiegojau. rakinant duris, pirštai kliūva už rakto, vos jo nepaleidžia. Sunkūs. Švininiai. Lyg ne mano. 2 dalis. antradienis. tas pats dūris į smilkinį. Tas pats kelias link vonios, tik šįkart klampios šviesos metalas sunkesnis, o grindys – šaltesnės. Kava – dar kartesnė, lyg kažkas į ją būtų įlašinęs tulžies. Įprastas nuovargio sluoksnis, dengiantis pasaulį, šiandien storesnis, su keistu, vaivorykštiniu atspalviu, kaip tepalo dėmė baloje. žengiu į lauką. Miesto garsai – prislopinti, lyg klausyčiausi jų per storą stiklą. Automobilių ūžesys, tolimas sirenos kauksmas, kaimynų barškesys – viskas susilieja į vientisą, žemo dažnio gausmą, kuris vibruoja ne ausyse, o kaukolės kauluose. Einant šaligatviu apima jausmas, kad mano paties žingsniai turi keistą, atsiliekantį aidą. Kairė. Klonk. Dešinė. Klonk. Garsas atsilieka per sekundės dalį, lyg priklausytų ne man, o mane sekančiam nematomam antrininkui. ir vėl jis. toje pačioje vietoje. Vyras su ilgašuniu. Šiandien matau juos aiškiau. Vyro drabužiai – pilki, beformiai, bet batai – ryškiai raudoni, lakuoti. Absurdiškai ryškūs pilkame ryto fone. Šuns kailis sublizga ne natūraliai, o lyg būtų išteptas alyva. Jie stovi nejudėdami, kaip prastai įkomponuota skulptūra. Man praeinant, vyras pasuka galvą. Jo per plati šypsena dabar nukreipta tiesiai į mane. Ji nieko nesako. Ji tiesiog yra. Fiksuoja mane. šaligatvio plytelės po mano kojomis vos pastebimai įdumba, lyg eičiau per ploną ledą. nežiūriu į jį. Susikoncentruoju į kvėpavimą. Įkvėpimas. Iškvėpimas. Ritmas. Bandau atgauti kontrolę. Priversiu realybę paklusti. Mano žvilgsnis užkliūva už priparkuoto automobilio valstybinio numerio. LTH 517. Kartoju mintyse. LTH 517. Tai faktas. Tai tikra. Geležinis, į asfaltą įspaustas tikrovės fragmentas. LTH 517. atsisuku už kampo. Giliai įkvepiu. koks ten buvo numeris? skaičiai išslysta iš atminties kaip slidūs gyvsidabrio lašai, palikdami tik tuščią, vibruojančią erdvę ten, kur ką tik buvo tvirtas faktas. 3 dalis. trečiadienis. naktis plyšo, o ne baigėsi. Prabudau ne nuo aliarmo, o nuo tylos – tokios gilios ir spengiančios, kad atrodė, jog pasaulis tiesiog nustojo suktis. Aliarmas įsijungė vėliau, jau man sėdint lovos krašte, ir jo garsas pasirodė svetimas, įsibrovėliškas. šiandien viskas turi tekstūrą. Oras – grūdėtas, lyg kvėpuočiau smulkiomis dulkėmis. Vanduo – aliejingas. Kavos tirščiai puodelio dugne primena sutrūkinėjusią žemę. Bandau prisiminti, ką sapnavau. Nieko. Tik juodą, aksominį svorį ant krūtinės. einant į darbą, miestas pradeda rodyti savo siūles. Pastatų kampai atrodo nebe statūs, o vos vos smailėjantys, lyg visas urbanistinis peizažas būtų pieštas skubančio, perspektyvos dėsnių nepaisančio menininko. Šviesoforai mirksi ne ritmu, o aritmija – trys žalios, viena raudona, ilga pauzė, tada vėl dvi žalios. Niekas, regis, to nepastebi. Žmonės eina, automobiliai važiuoja, prisitaikę prie šio pulsuojančio chaoso. Gal taip buvo visada? vyras su šunimi laukia manęs ne toje pačioje vietoje. Dabar jie stovi prie pat mano biuro pastato durų. Šuns kojos atrodo dar ilgesnės, o raudoni vyro batai spindi nenatūralia, vidine šviesa. Jam nesišypsant, jo veidas – absoliučiai lygus, be jokių bruožų, lyg vaškinė kaukė. Bet aš žinau, kad po ta kauke slypi ta pati per plati šypsena. Jaučiu ją savo odoje. prieinu arčiau. Šįkart negaliu jo ignoruoti. Turiu praeiti pro jį. Kai lieka vos keli žingsniai, šuo kilsteli galvą ir atveria nasrus. Iš jų pasigirsta ne lojimas. Ne urzgimas. o tylus, aiškus mano paties vardo sušnibždėjimas. sustingstu. Šaltis perbėga nugara, ne metaforiškas, o realus, fizinis šaltis, veriantis kiaurai paltą. Pasaulis aplinkui akimirksniu nutyla. Vienintelis garsas – mano vardas, sklindantis iš gyvūno gerklės, be jokio aido, lyg būtų pasakytas tiesiai man į ausį. vyras su lygia veido kauke vos vos palenkia galvą. Lyg atiduodamas pagarbą. apsisuku ir einu atgal. Ne bėgu. Tiesiog einu. Žingsnis po žingsnio. Aidintis klonksėjimas grįžo, bet dabar jis ne vejasi mane, o sklinda iš manęs paties, lyg būčiau tuščiaviduris. Grįžtu namo. Atsirakinu duris. Užrakinu. Atsistoju vidury kambario, pripildyto klampios, dulkėtos šviesos. aš nepavargęs. aš tiesiog tirpstu. mano rankos. Žiūriu į jas. Jos atrodo tolimos, svetimos, lyg stebėčiau jas per seną, raibuliuojantį televizoriaus ekraną. Pirštų galiukai vos vos permatomi. Pro juos šviečia lango kontūras. nusišypsau. Šypsena jaučiasi keistai. Per plati. - Published: 2025-07-24 - Modified: 2025-07-24 - URL: https://wabi-sabi.lt/medaus-auksas/ - Kategorijos: sintezė galbūt tik tokia diena. Viena iš tų, kai miestas, paprastai pilkas ir susiraukęs it senis, kuriam spaudžia batai, staiga nusimeta kelis dešimtmečius ir trumpam vėl pasijunta jaunas. Saulė, lyg netyčia radusi plyšį tarp debesų-skudurų, liejo ant šaligatvių klampų, medų primenantį auksą. Ir tada aš pamačiau ją. ji nėjo, o plaukė per tą tirštą šviesą, ir atrodė, kad oras aplink ją virpa, lūžta tūkstančiais vaivorykščių. Plaukai – išlydyto vario upė, akys – ežeras po audros, kuriame vis dar atsispindi žaibai. Ir mano galvoje, toje apleistoje sodyboje, kurioje paprastai tik skersvėjai gainioja senas nuoskaudas, staiga įsižiebė visos lemputės. štai mes jau geriame kavą mažytėje, ankštoje kavinėje, kurios langus puošia popierinės snaigės, nors už lango – pati vasaros branda. Ji juokiasi, galvą atlošusi, ir aš pirmą kartą gyvenime suprantu, ką reiškia frazė „skambus juokas“ – jis iš tiesų skamba, atsimuša į sienas, taures, į mano krūtinės ląstą, ir aš noriu jį sugauti, uždaryti į stiklainį ir pasidėti ant lentynos niūriausioms dienoms. O dabar mes jau baramės, piktai, negražiai, dėl kokios nors smulkmenos, gal dėl neplautų indų, o gal dėl to, kad aš vėl per ilgai tylėjau, ir jos akyse tvenkiasi tas pats audros ežeras, tik šįkart – prieš pat liūtį. Bet aš žinau, kaip ją nuraminti, žinau, kad po valandos, o gal dviejų, mes sėdėsime ant sofos, susiglaudę, ir žiūrėsime kokį nors kvailą filmą, ir aš vėl galvosiu, kad pasaulis be jos būtų tiesiog nespalvotas brėžinys. Metai bėga pro šalį kaip traukinio vagonai, matau mus jau truputį senesnius, su pirmais sidabro siūlais jos variniuose plaukuose, auginančius pomidorus balkone ir vis dar besiginčijančius, kuris iš mūsų labiau myli. ji praėjo. viskas. Tiesiog dingo minioje. didysis meilės romanas, trukęs lygiai trisdešimt keturis mano žingsnius. Štai ir visas filmas. Net titrų nebuvo. Ir staiga pajutau, kad dešinio bato padas nemaloniai praleidžia drėgmę. Reikės nunešti batsiuviui. o gal ji visai ne tokia. Gal ji garsiai čiaudo ir nemėgsta kavos. Gal tiesiog šiandien tokia diena, kai saulė bet kurią praeivę paverčia helenistine deive. aš pasukau už kampo. Dangus vėl apsiniaukė. Miestas užsidėjo savo įprastą kaukę. Bet kažkur giliai, krūtinėje, vis dar skambėjo tas juokas. Lyg aidas tuščiame stiklainyje. - Published: 2025-07-24 - Modified: 2025-07-24 - URL: https://wabi-sabi.lt/violetinis-randas/ - Kategorijos: sintezė saulė, perpjauta horizonto ašmenimis, lėtai kraujavo į vėsią jūros vonią, ir tas kraujas nudažė debesų papilves tokia banaliai dramatiška spalva, kad norėjosi prisidegti dar vieną, nors ir pirmoji dar nebuvo surūkyta. Ji buvo tarp mudviejų pirštų – vienintelis šiltas daiktas šaltyje, smelkte besismelkiančiame pro ploną striukę. ji įtraukė dūmą. Lėtai, tarsi svertų kiekvieną molekulę. Jos skruostai vos vos įdubo, o tada išleido pilką, trapų sielos siūlą tiesiai į besileidžiančio dangaus kūną. Tylėjo. Aš irgi tylėjau. Didysis Nebyliojo Kino Finalas, kuriame du nevykėliai aktoriai bando suvaidinti kažką, ko seniai nebėra. atėjo mano eilė. Ji atkišo cigaretę, ir aš paėmiau ją iš jos pirštų. Vos susilietėm. Jos oda – šalta. Kaip akmuo, visą dieną gulėjęs pavėsyje. Filtras jau buvo šiek tiek sudrėkęs nuo jos lūpų. Įtraukiau. Aštrus dūmas. Kartus. Jaučiau, kaip batai pamažu, grūdeliu po grūdelio, pilnėja šalto pajūrio smėlio. Sunkėja kojos. O gal ir siela. Koks aš poetas, dieve mano. dūmų gija, kabėjusi tarp mūsų, nutrūko. Dabar kiekvienas turėjome po atskirą debesėlį, tirpstantį vėjyje. Saulė paniro galutinai, palikdama tik violetinį randą. ji paėmė iš manęs nuorūką. Paskutinė žarija joje buvo lyg maža, mirštanti planeta. Ji ne sugniaužė ją pirštais. Ne. Lėtai, beveik rituališkai, įspaudė ją į šlapią smėlį ties pat tingiai atšliaužiančia banga. Pasigirdo trumpas, piktas šnypštimas – pšššt – ir viskas baigėsi. Paskutinė šiluma mirė. tada atsistojo. ir nuėjo. Jos siluetas tirpo prietemoje, kol tapo dar viena vertikalia linija tarp jūros ir dangaus. banga, atšliaužusi tingiai, nuplovė mažą nuorūkos kapą. Stovėjau. Reikėjo eiti. Bet kojos, pilnos šalto smėlio, atrodė įaugusios į žemę. Stovėjau tamsoje, tarp jūros alsavimo ir tylos, ir staiga suvokiau, jog nebežinau kelio atgal. - Published: 2022-11-11 - Modified: 2022-11-11 - URL: https://wabi-sabi.lt/laiskanesiai/ - Kategorijos: žodžiai ten nieko nėrasakė zuikisžiūrėdamastiesiaiį drevę ten nieko nėranetgi garsonuo lašoiš tavoakies ten niekonėranet pasauliokuris atsirandair dingstakuometpasislepiasaulė ten niekonėra netgimūsų pavargusiųlaiškanešiųiš dangaus nešiojančiųkrepšiuslaiškų ant kurių nėraadreso spėliojančiųkad jiemums patiems ir kad apiemūsų laimingągyvenimą - Published: 2022-11-11 - Modified: 2022-11-11 - URL: https://wabi-sabi.lt/kelkis/ - Kategorijos: žodžiai krisk ir miegokkol pats Dievasneateis irnepažadins ir ne šiaip sauo, kad su gėlėmissu gimtadieniotortu su savo paradiniunuogo kūnorūbutoksžilassudžiūvusiomislūpomis prie tavopilvodangiška šviesaprisiliestų sakydamasnuimunuo tavęsžemiškos nuodėmėsnaštą sekundei kelkis dar vienaidienai galima - Published: 2022-11-11 - Modified: 2025-07-25 - URL: https://wabi-sabi.lt/ajeru-muzika/ - Kategorijos: žodžiai išvažiuojugyventi į miškąsu stirnomisir vyturiaiskur kaimynėvarna geriakavą suzuikiuprie vienostalo išvažiuoju klausytisajerų muzikosir lietausnepaliaujamotarškėjimoapiegražiausiąniekąvisamepasaulyje klausytis iki patpabaigos iki paskutiniopavasario iki tadakainustos iš gailesčioplaktiširdis maneliūdintį pamačiusi - Published: 2022-09-29 - Modified: 2025-07-25 - URL: https://wabi-sabi.lt/nebepriklausantys/ - Kategorijos: žodžiai penktadienį du vyraiišėjo prie upėsišsimaudytimoteryje vanduo buvo minkštaskaip kadaisestipriausią jaudulįsukėlusios krūtys kadangi jie buvo vyraiviską kas juosevyko jie vertinoegzistencialiai -vanduo tarsi išaustas iš nebūties aksomo-tik nematomas tarpelis skiria šį švelnumą nuo mirtieskalbėjo jie jie mėgavosi tėkmedžiaugėsi, kad vanduovisada naujasvisada žavingasir atvirasneužterštaspraeitiespamokųskausmo panirus jie atsargiailietė upės dugną -juk tai dugnas su vaikišku entuziazmu stebėjosi jie -už jo daugiau nieko nėralyg viską pagaliau supratędžiūgavo dviese moters dugnenebuvo orobet nesuvokimo laikinumasčia buvo įsikibęs į akmeniskaip vandens žolėsir trukdė plaukti širdyjetrūko orobet tikjo *** du vyrai išsimaudę moteryjekeliavo namonebuvo nei laimėsnei liūdesio o toliau paėjusneliko neinamųnei pasaulionei dangaus tiknebepriklausantyssauvyrai prisilietęprieupėsdugno - Published: 2022-07-27 - Modified: 2022-07-27 - URL: https://wabi-sabi.lt/moteris-2/ - Kategorijos: žodžiai jeigu moteris atsisėda ant akmens tai tas akmuo tampa miestu jeigu į tą miestą ateina vyras tas miestas tampa namais - Published: 2022-07-19 - Modified: 2022-07-20 - URL: https://wabi-sabi.lt/isikibus-i-laiva/ - Kategorijos: sakiniai dienos tiesiog bėga lyg išsigandusios, jau nebeatsimenu kuomet jaučiausi, kad viskas savo ruožtu viskas nuosekliai: dabar keliuosi, valgau, kava, mergina, sumuštinis, darbas, graži diena, mašina, parkas, vakaras, kerinčios akys, vynas, muzika, miegas ir ateities sapnai. Juk kadaise taip būdavo. Juk būdavo tokios dienos viena po kitos, atrodo praplaukdavai per jas tarsi su burlaiviu įsikibęs į apskritą laivo vairą. O dabar atrodo reikia pastangų atsiminti ir įtikėti, kad taip buvo. Ar taip dar būna ? ! visos dienos kaip penkių grūdų dribsnių košė. Paskendusi pati savyje, nei aiškios tekstūros nei dominuojančios spalvos kuri galėtų pagelbėti įsivaizduoti šio produkto bent kokį skonį. toks bėgiojimas nuo vieno nukritusio šaukšto prie kito, kuomet kažkur kambaryje, tarp visų tų žvangančių, krentančių įrankių, aušta kvepianti gardi itališka žuvienė. Toks lakstai, lankstaisi keli įrankius, bet vis ne tas, vis netinkamas ir jų vis daugiau, pasirinkimas begalinis ir visi geri, bet ne iki galo, o žuvienė aušta, o skonis garuoja. o jėgų yra, rodos neįmanoma pavargti, kažkokia nesibaigianti pilnatis, viskas įtampoje, per jaudulį, per nerimą, net per skausmą. Link tos dienos su ramybe, tos teisingos dienos kuri atrodo dar vis kažkur turėtų būti. Kurioje būtų galima sulėtėti ir atsigerti kavos, įdėti šaukštą į sriubą, atsisėsti ir giliai atsikvėpus pagaliau ištarti ačiū, kad esu . . - Published: 2022-07-18 - Modified: 2022-07-20 - URL: https://wabi-sabi.lt/nestai-iii/ - Kategorijos: žodžiai sakiau, kad noriubūti su tavimdaugiau daugiau neiturim laiko o tu sakeikad viskas busgerai nes visas laikasmums seniaiištirpo tada kaipirmą kartąsusitikom - Published: 2022-06-20 - Modified: 2022-06-20 - URL: https://wabi-sabi.lt/skaitome-pabaigas/ - Kategorijos: sakiniai net būdamas šalia ėmiau jausti ilgesį, tarytum skaityčiau knygos pabaigą. Lyg koks be galo pastabus detektyvas žvalgau kiekvieną jausmo milimetrą. dėl to ir vaikščioti ir kalbėti ėmiau tyliau. Dabar turi pasirodyti patys svarbiausi įvykiai, kurie apspręs visą siužetą. Ir paaiškės ar mums patiko ši knyga ar ne. *** jeigu būtų galima pačiam keisti įvykius pakoreguoti, kad pabaigos būtų gražesnės. kad mažiau mirtų teigiamų herojų. Arba, kaip tik, kad būtų daugiau intrigos ir išgyvenimų, negailint nei gražių nei gerų. Daugiau persekiojimo, įtarinėjimų ir nešvarių žaidimų. šiaip tai kas nepatinka galima neskaityti, užversti knygą ir eiti miegoti arba praversti pusę herojaus gyvenimo ir skaityti toliau nuo tos vietos kur jie laimingai ir gražiai gyvena be jokių rūpesčių. tokie, kaip gulbių porelė pavaizduota ant vonios kilimėlio. *** tik knygose yra pabaigos, gyvenime ne. Taip atrodo tik dėl to, kad mūsų gyvenimai per trumpi nematome nei penktadalio gal net šimtadalio viso scenarijaus. kuomet liūdna vadiname pabaiga, kuomet linksma vadiname pradžia. kuomet gera niekaip nevadiname, nes nelieka jokios prasmės ką nors, kaip nors vadinti. - Published: 2022-06-17 - Modified: 2022-06-17 - URL: https://wabi-sabi.lt/sodas/ - Kategorijos: žodžiai beieškant prasmėsvis giliau prisiliečiantprasmės nebelieka sutilpti rožės žiedegalėčiau - Published: 2022-06-01 - Modified: 2022-06-01 - URL: https://wabi-sabi.lt/kovoje/ - Kategorijos: žodžiai minčių partizanaikovoja į dienąpo tūkstantį kartųprieš vienątą pačiąnenuilstančiąmintį pamiltipamiltipamilti - Published: 2022-05-04 - Modified: 2022-05-04 - URL: https://wabi-sabi.lt/atsiranda-savaime/ - Kategorijos: žodžiai sunkiausiapatikėtikadsavaimepučia vėjasauga gėlėslaimingaigyvenažmonės - Published: 2022-01-11 - Modified: 2022-07-20 - URL: https://wabi-sabi.lt/filmas/ - Kategorijos: žodžiai seniau galvodavau į priekį tai būdavo tarytum bandymas atlikti kadais matyto filmo patikusio herojaus vaidmenį šiandien pamiršus vaidmenis viskas pirma stebūklas o po to kas anžiams lieka - Published: 2022-01-08 - Modified: 2022-05-04 - URL: https://wabi-sabi.lt/simtas-naktu-per-viena-nakti/ - Kategorijos: žodžiai išrašymas grynai kaip vynuogių kekėsgrynai, kaip beribiai ežeraikartoju sau ir nesurenkudaugiau nei minčių nei žodžių būti paprastesniu ir būtinainuoširdžiu sau ir kitiemstie kas kūrė kalbątikiuosi jautėsi, kaip aš ne eilės svarbiausiane žodžiaio tai kamvietos manyjeper mažai toliau jei būtume kartu prie vandensprie to ant kuriosaulė piešiaį save keliąišeičiau ar eitum kartu ? jei būtume kartu prie vandenskuriameantras mėnulisir kita pusėdangaus ar patikėtum ? ar patikėti galėtumkad taip ir yra ? nemiga naktis tarytum meilužėateina pati ir išeina ryteneprašyta vienatvė su naktimi nedraugaujapavydi iš pavydo prispaudžiakada jau pavykstakaip reikiant kelinta naktis nebemieguvienatvei neskambinu nuo jų pasislėpęs mintysetau saveatiduodu - Published: 2021-12-29 - Modified: 2021-12-29 - URL: https://wabi-sabi.lt/menas-penas/ - Kategorijos: žodžiai peno menasturisavosąlygasduarbavienas pirminėsąlygatikrasmenastaitukaip sąlygapermanekaip sąlygaarbatupatisaubemanęsmanmenas - Published: 2021-12-22 - Modified: 2021-12-22 - URL: https://wabi-sabi.lt/padedam-saulei/ - Kategorijos: žodžiai dėkoju, kad esatmane atspinditkad būčiau tikiuosi ir ašjus teisingaiatspindžiu viliuosispindėdamipadedamsauleikartaisvisaiį niekąnešviesti - Published: 2021-12-13 - Modified: 2021-12-13 - URL: https://wabi-sabi.lt/visais-laikais/ - Kategorijos: sakiniai panašu, kad visais laikais būdavo sunkūs laikai. Nepriklausomai nuo nieko. Joks progresas, ar regresas, ar šaltis, ar karštis. Visada ateidavo sunkūs laikai. dabar mes sėdime prie kompiuterių šiltuose namuose, pilnas šaldytuvas maisto, bet sunkumas niekur nedingo ilgainiui supranti, kad šioje vietoje nėra apie ką filosofuoti. Tiesiog taip yra, ir lietuvių kalboje ši frazė skamba gerai "Tiesiog taip yra" kaip tūkstančiai bėgių kuriais lekia tūkstančiai traukinių mes matome vienas kitą pro langus ir tik bepročiai sugalvoja peršokti iš vieno traukinio į kitą dėl laimės dėl jokio mato neturinčios vertybės neišmeruojamo, nepalyginamo, nesuskaičiuojamo gilesnio kvėpavimo - Published: 2021-10-14 - Modified: 2021-10-15 - URL: https://wabi-sabi.lt/pakeliui/ - Kategorijos: sakiniai vietoj to kad gilintis, kaip veikia kriptovaliutos, jaučiu, kad man kur kas realiau gauti pajamas ką nors gero padarius pvz. kokiam draugui ar draugo draugui padaryti internetinę svetainę ar ką nors kam nors padėti suprasti, visam gyvenimui, apie tai kas man aišku, kaip kitiems aišku, kaip veikia kriptovaliutos. už tuos pinigus nupirkti 20 kvadratinių metrų mini namą su viskuo ko reikia gyvam žmogui. Tokioje vietoje kur už medžių gulėtų ežeras, o dar toleliau vartytūsi saulė šaudydama į visas šalis saulės zuikiais o tada tai aš jau pats turtingiausias turtuolis visų planetų valdovas. nebent kartais kiltų noras kur nors prie jūros nuvažiuoti vasarai. Su savo dviem laukiniais labradorais paplaukioti su banglente nuo vienos ant kitos bangos, spiginant, deginančiai senatvę, saulei į pečius. Nuogus pečius ir krūtinę atstačius į saulę neįmanoma pasenti. nebent kartais užsinorėtų nuvažiuoti traukiniu į kitą miestą, be pinigų ir atsarginių rūbų. įsivaizduoju, kaip policininkai paprašę manęs bilieto ar pinigų pažiūrėję į mano geras laimingas akis sako: - važiuok tu senoli su Dievu, kur tik akys mato... - Published: 2021-10-13 - Modified: 2021-10-13 - URL: https://wabi-sabi.lt/isgalvok-savo/ - Kategorijos: žodžiai visos viltysišgalvotos - Published: 2021-10-04 - Modified: 2021-10-05 - URL: https://wabi-sabi.lt/dievas/ - Kategorijos: žodžiai irvynetapatitiesa - Published: 2021-10-04 - Modified: 2021-10-05 - URL: https://wabi-sabi.lt/priezastis/ - Kategorijos: žodžiai reikiaišspręstisave - Published: 2021-10-01 - Modified: 2021-10-15 - URL: https://wabi-sabi.lt/kaip-zuvis/ - Kategorijos: sakiniai jeigu taip sustojus pagalvoti tai kiekviena diena praeina triukšme ir sumaištyje. aplinkui tiek visko vyksta, barška, tarška. Daužosi mašinų ir laiptinių durys. Kažkur laša vanduo, kažkur cypia vaikai. Ūžia parduotuvės, čeža poliesterinės striukės. bet mes kažkaip sugebame visame tame gyventi ir neišprotėti. Matyt todėl, kad patys esame dalis viso šito triukšmingo fono kurį manau drąsiai galima vadinti gyvybe. tai yra žemės gyventojams reikalinga gyvenamoji flora fauna kurioje galima valgyti ir daugintis :) Kurioje turi teisę gyvuoti idėja, kad galiausiai kažkur įlindęs pailsėsi. Nors iš tiesų tai yra mums, kaip oras ir jeigu pavyktų "pailsėti" per ilgai pasidarytų baisu. kaip toje alegorijoje apie žuvį kuri norėjo iššokti iš akvariumo neva ten yra kažkas kitaip, gal būt net geriau :))) - Published: 2021-09-22 - Modified: 2021-10-15 - URL: https://wabi-sabi.lt/renkame-akmenukus/ - Kategorijos: sakiniai kaip gali išmokti tai apie ką nenutuoki egzistuojant. Negali juk užsinorėti nuvykti į šalį nežinodamas, kad tokia yra. Į mėnulį galima norėti nuvykti nes visi jį mato danguje, bet apie tai ko nežinai neįmanoma pagalvoti. Mūsų protas kuria istorijas tik apie tai ką jau žino. Tai liūdna. todėl visi išradėjai kol neišgarsėja visiems atrodo išprotėję nes jie bando nuvykti ten kur nežino. Jie bado aklai. Sprogdina, degina, keliauja ten kur akys mato. tie kas ieško meilės ir tie išprotėję išradėjai tai tokie pat žmonės. Keliaujantys nežinia kur, ieškantys nežinia ko. Vedami kažkokio vidinio neišsipildymo jausmo. Renkantys prie jūros akmenukus. - Published: 2021-09-05 - Modified: 2021-10-28 - URL: https://wabi-sabi.lt/esu-2/ - Kategorijos: žodžiai vienaskartusu visais - Published: 2021-07-28 - Modified: 2021-10-02 - URL: https://wabi-sabi.lt/paslaptis/ - Kategorijos: žodžiai tik žmogusslepia meilę - Published: 2021-07-09 - Modified: 2021-10-04 - URL: https://wabi-sabi.lt/spektras/ - Kategorijos: žodžiai bet koks ilgesysvisada vienoir to patiesamžino ilgesiospektras - Published: 2021-03-11 - Modified: 2021-10-02 - URL: https://wabi-sabi.lt/spelione/ - Kategorijos: žodžiai tai kas vykstayra, kaip orastai kas galėtųbūti, kaipvanduo - Published: 2021-02-19 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/suletejimas/ - Kategorijos: žodžiai meilėsneatpažįstamekolnepažįstame - Published: 2021-01-27 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/zodziai/ - Kategorijos: žodžiai dažniausiai, kaip musėskartais, kaip oras - Published: 2021-01-17 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/jackpotjoy/ - Kategorijos: žodžiai mes esamemes gyvivisas gyvenimastam, kad taisuprasti - Published: 2021-01-02 - Modified: 2021-10-04 - URL: https://wabi-sabi.lt/banalybe/ - Kategorijos: žodžiai tiktai kol jaučiamės gyvitokie esame - Published: 2020-11-20 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/dovanos/ - Kategorijos: žodžiai vanduosaulėžiemadangusmėnulis - Published: 2020-06-20 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/budrumas/ - Kategorijos: žodžiai prie viskopripranti - Published: 2020-05-31 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/stiprikliai/ - Kategorijos: žodžiai actas salotosekaip vynas gyvenime - Published: 2020-05-27 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/pavydas/ - Kategorijos: žodžiai paukštis geriausiai skrendažuvis geriausiai plaukiažmogus geriausiai jiemspavydi - Published: 2020-04-24 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/pametes/ - Kategorijos: žodžiai kol trūkstatol nerandi - Published: 2020-04-16 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/savyje/ - Kategorijos: žodžiai dėl ko arbatanuoširdi ? - Published: 2020-04-10 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/pavasaris/ - Kategorijos: žodžiai nes visadatu viena iraš vienas - Published: 2020-04-04 - Modified: 2021-10-04 - URL: https://wabi-sabi.lt/sirdis/ - Kategorijos: žodžiai kuomet tai dėl koplaka tavo širdisnustoja būtituo dėl koplaka tavoširdis --- širdisvistiekplaka - Published: 2020-04-01 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/be-jokios-poezijos/ - Kategorijos: žodžiai kuomet supranti, kadgyvenimas protu nesuvokiamasimi suvokti, kaip nesvarbutai, kas be galo svarbu - Published: 2020-03-27 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/isitikinimai/ - Kategorijos: žodžiai tu manoo aš tavoįsitikinimas - Published: 2020-03-15 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/esu/ - Kategorijos: žodžiai aš esu tai kas mato ir jaučia vienu metu esu - Published: 2020-03-04 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/linkejimai/ - Kategorijos: žodžiai norėčiau, kadvisiems reikėtųtik tokuo esame - Published: 2020-02-27 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/visada/ - Kategorijos: žodžiai kartais jaučiame, kad esame didesni nei visadakartais nejaučiame, kad nuolat esame visata - Published: 2020-02-21 - Modified: 2021-10-04 - URL: https://wabi-sabi.lt/gyventi/ - Kategorijos: žodžiai pasirodo visadagalima tiesiog būtinetgi kol apie tai dar nežinome - Published: 2020-01-18 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/atmintinai/ - Kategorijos: žodžiai tolitik dėl tokad žinome ką reiškiatoli - Published: 2019-12-14 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/kali/ - Kategorijos: žodžiai viskas ką apie tave galvojunegali būti meilė - Published: 2019-10-25 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/tikslas/ - Kategorijos: žodžiai atspindėti viskąlyg vanduomėnulį - Published: 2019-09-24 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/atsipalaidavimas/ - Kategorijos: žodžiai mes visada esameten kur turime būtimūsų niekada nebusten kur manysimeesą - Published: 2019-07-29 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/baisi-bausme/ - Kategorijos: žodžiai didžiausia ir vienintelė nuodemė nepasinaudoti galimybe būti laimingu - Published: 2019-07-18 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/vyresnis/ - Kategorijos: žodžiai EsuvyresnisneiAš - Published: 2019-06-26 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/atrodo/ - Kategorijos: žodžiai kažkaskas yratik atrodogeriauneiramybėiš kuriosatsirandakažkas - Published: 2019-06-13 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/nepilnas/ - Kategorijos: žodžiai gali matyti tik savo akimis - Published: 2019-06-01 - Modified: 2021-10-04 - URL: https://wabi-sabi.lt/galima/ - Kategorijos: žodžiai būnantkartugalimaatrastikadniekadaniekonebūnaatskirai - Published: 2019-05-24 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/nelaukti/ - Kategorijos: žodžiai tikėti tai darytitikėtis tai laukti - Published: 2019-05-13 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/artumas/ - Kategorijos: žodžiai vynu kurį patspadaraivaišinimylimiausius - Published: 2019-05-06 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/arciau-dangaus/ - Kategorijos: žodžiai nežinomekasdienvisdaugiau - Published: 2019-04-29 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/bunda/ - Kategorijos: žodžiai kad užvirti vandenįreikia ugnieskad ko nors išmoktireikia tuo vandeniu būti - Published: 2019-04-20 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/svarbu/ - Kategorijos: žodžiai prasmėgimstaiš beprasmybėsį kurią pavargusigrįžta - Published: 2019-04-15 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/nunai/ - Kategorijos: žodžiai praeitisnelydiateitisnelaukia - Published: 2019-04-11 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/visata/ - Kategorijos: žodžiai mes esametikkvėpavimas - Published: 2019-04-11 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/uz-miego/ - Kategorijos: žodžiai už mūsų miegokažkas nemiegakad mums patiemsnereiktų prižiūrėtisavo miego - Published: 2019-03-30 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/zen/ - Kategorijos: žodžiai dėka tamsosyrašviesa - Published: 2019-03-29 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/nepabaigiamas/ - Kategorijos: žodžiai laikasvisadalieka - Published: 2019-03-28 - Modified: 2021-10-04 - URL: https://wabi-sabi.lt/wabi-sabi/ - Kategorijos: žodžiai tarytumei švelnusniekas - Published: 2019-03-28 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/yra/ - Kategorijos: žodžiai kol esame vienakol mūsų nėra kitavisada yra - Published: 2019-03-28 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/didesnis/ - Kategorijos: žodžiai viskas yranes niekasdidesnis - Published: 2019-03-28 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/smulkmenos/ - Kategorijos: žodžiai smulkmenosmažos ir didelėssmulkmenos - Published: 2019-03-28 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/baime/ - Kategorijos: žodžiai baimėpraėjusilaimė - Published: 2019-03-28 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/mes/ - Kategorijos: žodžiai tarp svarbu ir nesvarbutarp yra ir nėragalime būti - Published: 2019-03-28 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/kartu/ - Kategorijos: žodžiai visikartuatskirai - Published: 2019-03-28 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/dabar/ - Kategorijos: žodžiai dabar vakardabar rytojdabar - Published: 2019-03-28 - Modified: 2021-09-30 - URL: https://wabi-sabi.lt/jausmai/ - Kategorijos: žodžiai jūrabanguojajausmais - Published: 2007-01-08 - Modified: 2022-01-08 - URL: https://wabi-sabi.lt/napoleono-lobis/ - Kategorijos: sapnai širšės mielos nes niekad pačiospykti nepradeda pyksta tik jeigusupykdai ne taip kaip žmonėsbet būna žmonės kurie gyvenaten kur gyvena širšės netolididelio perskilusio akmensviena savaitgalį mes sudrauge išsiruošėme tenaisusėdom visi prie laužoir buvo gera širšės lindoį ausis ir vogė medųkai visi tie žmonės sulipoant akmens aš paėmiau irsusidėjau visus į širdįsu visu akmeniu - Published: 2005-03-01 - Modified: 2022-06-20 - URL: https://wabi-sabi.lt/nestai/ - Kategorijos: sapnai aš pasiilgau galvojupastoviai į namus betavęs grįžt nenoriujau geriau ligi baronušliaušiu ir žiūrėsiukaip keičia manekenusvitrinoje parduotuvėjepriešais kaip daugsutelpa autobuse keleiviųkaip jie grūdasi vienasį kitą kad įliptųsuspėtų nežinia kurjie skuba juk pasjuos namuose išvis niekadatavęs nėra buvę ką veiki dabar ką svajojiir ką sau šnekitai ko niekas žinoti neturigal kaip tik dabar valgyt daraiir netyčia išmetusišaukštą balsu man sakaigal dabar tu galvoji apie manegal pasiilgęs jauties kaip ir aš kadtavęs pasiilgusi valgyt daraumums ir tu su manim valgyti noripakeli ir paduodi mannetyčia nukritusį šaukštą jau važiuoju namopakeliui laksto šunysdu oranžiniai gatviųšlavėjai šaudo šluotomisvarnas jos akmeniukrenta ant žemės ir renkasavo blizgančiai juodasiššaudytas plunksnas nesjos juodos o sniegas baltasvarnos juodos o snaigės baltos o toliau patys žinotkas nežino atspėkit davaiar aš grįžtu namo pakeliuikažkur išlipu dar einu irkažko beieškodamaspalto kišenėj randu tą ne tąnetyčia nukritusį šaukštą ar sugrįžęs namo pasiklystu tarpbatų ir tik žvaigždės pro virtuvėslangą man mojuoja sudiev vietojlabas labanakt - Published: 2005-01-08 - Modified: 2022-01-08 - URL: https://wabi-sabi.lt/apie-meile-ir-ilgesi/ - Kategorijos: sapnai toli kaip žvaigždė tik menama ar nujaučiamasukasi tavo suknelė kažkur vėjuje plėšomamėsą mano į rytus išsivežei nes aš ne guminisuž marių tridevynerių nedovanosiu taiplengvai sielos savo tuštumai ir mėšlu žaizdųnegydysiu te pasimeldžia žuvis kokia nors užtą kelią tarp tavęs ir mano užkrato tarp mėsosir duobės per visą vandenį aš manau kad taimeilės kuri iš lavos spalvos ir ir krešalo užmačiosnes negaliu tave prisiminęs pajusti sotumonepagrūdes žaizdų šonuosekulnimi kiek galiu ir pirštukiek pasiekiu - Published: 2003-01-22 - Modified: 2022-06-20 - URL: https://wabi-sabi.lt/viskas/ - Kategorijos: sapnai buvo rytasbuvo atėjęsbuvo vynas, alusvynuogių kekėskažkas kam neleidau išsprūstbuvo žydrabuvo dangusbuvo debesys plaukiantys ant nugarosbuvo žvaigždės pasėtos ant ežero dugno irmatėsi, kaip iš jų išsirita sraigėsman nebuvo dar taip niekados, kaip nebuvotik kartais paklystuir atrodo, kadnieko nebėrako dar bus ## Puslapiai - Published: 2025-07-24 - Modified: 2026-07-08 - URL: https://wabi-sabi.lt/apie/ privalau parašyti, kas čia yra. ši svetainė gimė mano rytietišku periodu, kuomet užsiiminėjau Aikido ir mano gyvenime atsirado kelios reikšmingos japoniškos sąvokos: zenshin, atemi, ukemi, shiatsu, masakatsu agatsu, kokyu, tenkan, dōmo arigatō gozaimashita, haiga taip iki wabi-sabi. tuo metu į mane plūdo daug gerų gilių dalykų. Esu be galo dėkingas Sensei ir likimui, kad gyvenimo kelyje papuolė šis etapas, nes gyvas judėjimas neduoda užstrigti prote ir moko, kad nereikia konservuoti akimirkų net jeigu jos stebuklingos. Kuo jausmas gilesnis, tuo jis trapesnis ir lengvesnis, net už orą, kažkur sielos svorio. to meto patyrimų dėka supratau, kad viskas amžinai juda: mūsų būsenos, mintys, oras, planetos. Nėra jokios pradžios ir pabaigos, nėra jokių stotelių, kuriose būtų galima visam apsigyventi. Nėra jokio kito gyvenimo kažkur – geresnio ar blogesnio. Tai, kas yra, ir esu aš – tai vientisa. ėmiau rašyti tokius kelių eilučių, mano manymu, apie esmę užsimenančius tekstus. Taip atsirado ši svetainė. o vėliau, kadangi tekstus rašiau ir anksčiau, čia atsirado ir daugiau tekstų, o dabar ir dar daugiau. pasistengiau juos sutvarkyti ir kategorizuoti: žodžiai - tai trapus jausmassakiniai - tai etiudai, poetiški tekstai sapnai - tai mano ankstesnioji kūryba ir dar kas nors sintezė - tai naujadarai, eksperimentai su dirbtiniu intelektu. Visada domėjausi technologijomis, tad šie dideli kalbos generavimo modeliai ne išimtis. Man labai įdomu, kiek giliai jie gali siekti. dirbtuvės - tai nauji bandymai, tekstų eskizai ir kūrybinės pratybos iš kursų, biblioklubo bei kitų eksperimentų. ši svetainė auga, ir joje jau nebėra vieno aiškaus žanro. kartais suabejoju, ar wabi-sabi dar gali visa tai apglėbti. bet tegul gali. tegul bus netobula. tegul bus kaip yra. tegul bus. man pačiam kartais atrodo, kad šioje svetainėje gyvena keli skirtingi autoriai: vienas nori tylėti, kitas rašyti haiku, trečias gadinti pasakas, ketvirtas kalbėtis su dirbtiniu intelektu, penktas į viską žiūri įtariai ir juokiasi tada, kai lyg ir nederėtų. bet gal taip ir turi būti. žmogus juk nėra vientisas baldas iš katalogo. greičiau jau stalčius, kuriame kartu guli vaikystės akmuo, neveikiantis laikrodis, svetimas raktas, sena nuotrauka, keli nesuprantami sapnai ir varžtelis, kurio niekam nebepritaikysi, bet išmesti vis tiek negali. wabi-sabi man vis dar yra japoniška estetika: laikinumo, netobulumo, įtrūkimo ir trapios šviesos pojūtis. tik ši svetainė ilgainiui prisipildė kitokios keramikos šukių. todėl wabi-sabi čia mokosi apglėbti daugiau: ne tik tylą ir liūdesį, bet ir sapnus, ironiją, technologijas, pasakų nuolaužas, senus tekstus ir naujus bandymus. vieni tekstai gal per trumpi, kiti per ilgi, vieni pernelyg liūdni, kiti per daug juokiasi iš rimtų dalykų. kai kurie gimė iš tylos, kai kurie iš nuovargio, kai kurie iš noro suprasti, kodėl pasaulis kartais atrodo taip, lyg būtų ne vientisas, o tarsi trūkinėjantis sapnas. aš nežinau, ar čia yra literatūra. gal kartais yra. gal kartais tai tik bandymas neužstrigti savo mintyse ir neprarasti ryšio su tuo, kas dar gyva: kūnu, atmintimi, sapnais ir kasdienybe. ši svetainė nėra baigtas darbas. tai labiau vieta, kurioje tekstai paliekami pagyventi. vieni ilgainiui išblunka, kiti ima skambėti kitaip, treti pasirodo buvę svarbesni, negu atrodė juos rašant. jeigu čia atėjai ieškoti aiškios krypties, gali jos ir nerasti. bet gal rasi sakinį, kuris trumpam sustabdys vidinį triukšmą. gal kokį keistą vaizdą. gal mažą įtrūkimą, kuris matosi ne kaip defektas, o kaip šviesa.       - Published: 2019-03-28 - Modified: 2025-07-24 - URL: https://wabi-sabi.lt/manifestas/ Vabi Sabi (jap. 侘び = wabi sabi, liet. kuklus paprastumas) – Japonijos estetikos filosofija, atsiradusi dzenbudizme. Žodžio Vabi reikšmė kilusi iš veiksmažodžio wabiru (jap. 侘びる), kuris reiškia ko nors ilgėtis, wabishii (jap. 侘しい) – vienišas, apleistas, varganas. Žodį Sabi pirmą kartą pavartojo poetas Fudživara No Tošinari (jap. 藤原釈阿 Fujiwara no Toshinari) norėdamas perteikti sunaikinimo jausmą. Kita Vabi reikšmė – mumyse glūdintis ilgesys, Sabi – trumpalaikės akimirkos grožis. Vabi Sabi filosofija buvo pasipriešinimas tobulo grožio supratimui, vyravusiam viduramžiais. Pagal savo kilmę Vabi Sabi yra tokia pasaulėjauta, kuri atsirado kaip pasipriešinimas prieš tai, kas priimta ir yra konvencionalu. Vabi Sabi pagrindinės savybės: kuklumas, minimalizmas, išskirtinumas, unikalios ir nelygios formos... . Vabi Sabi reiškia savo gyvenimo esmę suvokti paprasčiau, atsisakyti pertekliaus, kuris tik trukdo asmenybės formavimuisi, bei tikriems norams. Pagal Vabi Sabi gyvenimas neturi būti primityvus ir paprastas, jis turi būti labiau orientuotas į esminius interesus, į tai kas sudaro individualybę. . Vabi sabi tai ne tobulinimas savo elgsenos, ar prisiderinimas prie kasdienybės, tai yra kitoks požiūris į gyvenimą. Daiktų formų nelygumas arba jų irimas yra daug labiau žadinantis, nei tie dalykai, kurie yra visiškai užbaigti ir tobuli, nes tai pažymi jų laikinumą. Čia, grožis yra pakeista sąmonės būsena ir gali būti vertinama kaip žemiška ir paprasta. Vabi sabi- tai intuityvus grožio suvokimas kasdieniniame pasaulyje. . Tai nepakankamas grožis, kuris egzistuoja kukliose, kaimiškose, netobulose ar net sugadintose vietose. Vabi Sabi išreiškiamas kaip estetinis jausmas, kuris randa melancholinį grožį visuose dalykuose. Idėjos: Grožis slypi ne tobulybėje, o nepakartojamume. Tai yra Vabi Sabi paslaptis, nes tik nepakartojami dalykai, jų matymo akimirką paverčia tokia svarbia. Laikinumo suvokimas. Daugiaprasmiškumas ir susitaikymas su prieštaringumu. Orientavimosi į gamtą. Vabi Sabi filosofija siūlo prisitaikyti prie gamtos. Vabi Sabi priima kitimą, nykimą, baigtį. Nebando pristabdyti nykimo. Daiktas yra prasmingas tuo, kuo yra. Atviros, lanksčios, schemiškos. Neaiškios, asimetrinės, natūralios formos. Akimirkos grožis. Laisvė būti nepakartojamam. Pagarba dabarčiai. Džiaugsmas būti unikaliam. Džiaugsmas netobula būtimi. Silpnybės tampa stiprybėmis. Vabi Sabi tiesiog nusako tai, ką kiekvienas kūrėjas suvokia intuityviai ir per patirtį. Mažiau yra daugiau. Nepriklausomybė. Individualus požiūris. Vabi Sabi gyvenimas prasideda tik tada, kai suvoki, kad esi laimingas ir tik tada, kai gyveni pagal savo tikruosius poreikius, ir tampi nepriklausomas nuo laikinų laimės akimirkų. Vikipedija