nine percent

Dangus virš miesto kabo žemai, sunkus ir priplėkęs, lyg drėgnas, po radiatoriumi pamirštas rankšluostis. Miesto arterijos užkimštos lėtai slenkančia, dūminančia metalo mase. Žvilgsnis čiuožia per nublukusius fasadus, per mirksintį, pusiau perdegusį vaistinės kryžių, kol galiausiai nuslysta žemyn ir atsiremia į automobilio prietaisų skydelį. Į ventiliacijos grotelėse įstrigusį sudžiūvusį trupinį. Šalia – vienkartinis kavos puodelis. Plastikinis dangtelis įtrūkęs. Pro mikroskopinį plyšį lėtai sunkiasi ruda, atšalusi puta. Ji slenka žemyn popieriniu šonu, palikdama lipnų, džiūstantį taką.

Pirštu perbraukiu tą drėgmę. Pirštų galuose tvinkčioja. Tas pats bukas, monotoniškas ritmas, kuris jau antra savaitė kala smegenų žievėje. Pelnas. Skaičiai. Konversijos.

Mes esame tik suknisti biologiniai filtrai. Akla žarna, košianti per save visatą ir pasiliekanti tik tai, ko tuo metu desperatiškai geidžia. Užtenka tavo moteriai pastoti, ir gatvės staiga prisipildo pūpsančių pilvų. Jie siūbuoja prie prekybos centro kasų, stotelėse, parko alėjose – pasaulis tampa viena išsipūtusia, lūkesčio pilna gimdykla. Sugalvok nusipirkti prakeiktą meškerę, ir iš kiekvienos pakampės lįs žvejai su guminiais batais ir kabliukais, įstrigusiais kepurėse.

Jei esi alkanas, Dievo nėra. Nėra jokios kosminės harmonijos. Yra tik riebaluota vitrina degalinėje, kurioje po halogenine lempa džiūsta vakarykštė dešrelė tešloje. Visas tas begalinis, daugiaplanis pasaulis, visas tas nesuvokiamas gylis, kuriame mes ištirpę plūduriuojame kaip dulkės saulės spindulyje, susitraukia į vieną tašką ir išnyksta.

Plaučiai kilnojasi per lėtai. Oras kabinoje atrodo per tirštas, lyg bandyčiau įkvėpti pelenus. Vakar per plauką nepalindau po šiukšliaveže. Išgirdau tik pneumatinių stabdžių šnypštimą, o veidą apipūtė karšta dyzelio smarvė. Bet aš to neišsigandau. Net neprakaitavo delnai. Skrandyje nesusimetė joks mazgas. Aš tuo metu skaičiavau maržą. Pelnas užgožė tonas sveriančio metalo smūgio į mano kaulus tikimybę. Skaičiai išsiurbė visą deguonį iš gatvės. Net ir gražūs žmonės, einantys šaligatviu, tebuvo judantys išlaidų grafikai.

Už nugaros plyksteli ilgosios šviesos. Suskamba duslus signalas.

– Nakvosi čia, ar kaip? – iš gretimos juostos rikteli vyras. Jo kaklą spaudžia per ankšta marškinių apykaklė, odos paviršiuje iššokusios raudonos gyslos.

Rankos ant vairo suspaustos taip stipriai, kad krumpliai švyti pilkumoje.

– Devyni procentai, – sumurmu sausomis lūpomis, žiūrėdamas tiesiai prieš save.

Vyras nusispjauna pro atvirą langą. Jo automobilis su išmetamųjų dujų debesiu šauna į priekį.

Ruda lašo žymė ant puodelio jau spėjo nudžiūti.

Užsidega žalia.