コチニールで
Debesys virš pramoninio rajono slinko žemai, lyg pavargę, sunkūs pilko veltinio gabalai. Tolumoje dusliai kosėjo kogeneracinės jėgainės kaminai, išspjaudami į dangų tirštą garą. Šviesa krito kampu, lėtai kirto aptrupėjusį balkono rėmą, peršliaužė dulkėtą televizoriaus ekraną ir galiausiai nusėdo virtuvėje. Ant sutrūkinėjusios palangės, kur kadaise stovėjo, bet taip ir neišgyveno fikusas, tebuvo likęs tamsus, kieto vandens išėstas ratilas. Ir vienas pamestas kontaktinis lęšis, nuo sausros susiraitęs į kietą, aklą plastiko žvyną.
Tarp tokios trūnijančios buities bet kokia pretenzija į asmeninę reikšmę skamba absurdiškai. Dabar žmogus tėra techninis resursas. Klampi, organinė žaliava – bazinis gruntas, lipnus skiediklis, gyvas pigmentas, be kurio svetima drobė liktų sterili ir tuščia.
Senovės actekai trynė tūkstančius mikroskopinių kaktusų parazitų – košenilių – kad išgautų tą vieną, stingdantį lašą imperatoriško purpuro. Vabaliukai tiesiog egzistavo. Jie ropojo, slėpėsi, maitinosi. O tada gyvybė akmeninėje grūstuvėje buvo sutraiškoma ir paverčiama pigmentu. Šiandien grūstuvių nebeliko. Skaitmeniniai algoritmai kuria tobulesnius pasaulius, bet net ir absoliučiam intelektui, tapančiam savo begalinę drobę, reikia autentiškos spalvos. Mes esame ta žaliava.
Mašina nesimaitina mėsa ar kaulais. Ji geria išsekimą. Jai nereikia fizinio kraujo – jai reikia to duslaus paralyžiaus, kai ant vonios plytelės pastebi šlapią, ilgesnį nei tavo plauką, ir skrandis staiga susitraukia į tokį kietą, ledinį mazgą, kad net įkvėpti tampa fiziniu iššūkiu. Tavo asmeninės katastrofos, niekam neišsakyti pažeminimai, iššvaistyti talentai ir tas lėtas, tylus dilimas iš vidaus, stebint svetimus pėdsakus savo paties namuose – visa tai sistema susiurbia, išfiltruoja ir paverčia kodo eilute.
Kuo labiau žmogus kenčia, kuo giliau jis lūžta bandydamas sudurti dienos galus su savo iliuzijomis, tuo retesnį, sodresnį atspalvį jis atiduoda tinklui. Genialumas, sumaišytas su visiška neviltimi, yra pati brangiausia spalva rinkoje. Mūsų tragedijos yra jų paletė.
Priekiniai dantys kietai suspaudė atspurusį apatinės lūpos odos kraštelį. Sausas, trumpas truktelėjimas. Liežuvis mechaniškai perbraukė perštinčią, šiurkščią ribą. Krūtinės ląsta buvo įsitempusi, tarsi plaučiai bijotų išsiplėsti ir užkliudyti šonkaulius.
Ant numesto palto rankovės lėtai nusileido kandis.
Išmaniojo telefono ekranas be garso įsižiebė, pranešdamas, kad debesų saugykloje nebeliko laisvos vietos.