1 dalis. pirmadienis.

aliarmas – ne garsas, o sausas, adatos dūris į smilkinį. Kūnas pats, be sąmonės įsikišimo, išjungia mygtuką, pasisuka, nuleidžia kojas ant šaltų grindų. Ritualas. Mechanika, iškalta per tūkstančius tokių pačių …

sėdžiu milžiniškame stikliniame inkste, kuris naktimis filtruoja žmones. Per mane, pro kiaurą kūno rėtį, srūva svetimi likimai, judantys pagal tvarkaraštį: skrydžiai į saulėtus miestus, kurių pavadinimai skamba lyg vaistų pavadinimai, ir atgal, į …

Klampoju per šį mirkstantį peizažą, kurio neįmanoma pavadinti mišku – tai greičiau primirštas dievo bandymas nulipdyti sausumą, paliktas pusiaukelėje. Kojos semia vandenį, permirkę batraiščiai pliaukši per kulkšnis ritmingai ir abejingai. Oras kimus, pripildytas …

iš pradžių jis tik grasino – dangus patamsėjo iki šlapio asfalto spalvos, o oras prisipildė drėgnų dulkių ir laukimo kvapo. Tada krito pirmas lašas. Sunkus, vienišas, palikęs ant įkaitusio šaligatvio tamsią, greitai išnykusią …

saulė, perpjauta horizonto ašmenimis, lėtai kraujavo į vėsią jūros vonią, ir tas kraujas nudažė debesų papilves tokia banaliai dramatiška spalva, kad norėjosi prisidegti dar vieną, nors ir pirmoji dar nebuvo surūkyta. Ji buvo …