sėdžiu milžiniškame stikliniame inkste, kuris naktimis filtruoja žmones. Per mane, pro kiaurą kūno rėtį, srūva svetimi likimai, judantys pagal tvarkaraštį: skrydžiai į saulėtus miestus, kurių pavadinimai skamba lyg vaistų pavadinimai, ir atgal, į …

Klampoju per šį mirkstantį peizažą, kurio neįmanoma pavadinti mišku – tai greičiau primirštas dievo bandymas nulipdyti sausumą, paliktas pusiaukelėje. Kojos semia vandenį, permirkę batraiščiai pliaukši per kulkšnis ritmingai ir abejingai. Oras kimus, pripildytas …

iš pradžių jis tik grasino – dangus patamsėjo iki šlapio asfalto spalvos, o oras prisipildė drėgnų dulkių ir laukimo kvapo. Tada krito pirmas lašas. Sunkus, vienišas, palikęs ant įkaitusio šaligatvio tamsią, greitai išnykusią …

saulė, perpjauta horizonto ašmenimis, lėtai kraujavo į vėsią jūros vonią, ir tas kraujas nudažė debesų papilves tokia banaliai dramatiška spalva, kad norėjosi prisidegti dar vieną, nors ir pirmoji dar nebuvo surūkyta. Ji buvo …

galbūt tik tokia diena. Viena iš tų, kai miestas, paprastai pilkas ir susiraukęs it senis, kuriam spaudžia batai, staiga nusimeta kelis dešimtmečius ir trumpam vėl pasijunta jaunas. Saulė, lyg netyčia radusi plyšį tarp …