tarytumei švelnus niekas
su lėktuvais dar niekad
nevalgiau pietų ir vyno negėriau
nemačiau kaip iš jų išgaunamas pienas
kaip iš pieno plakas lėktuvų grietinė
ir mušamas sviestas
bet labiausiai gailiuos pražiūrėjęs
kaip jie sklendžia į saulę …
pasikinkęs į kojas
laimę aš nueisiu
toliau už jūrą
pasikinkęs į pirštus
saulę aš matysiu
daugiau už auksą
pasidėjęs kojas ant
stalo aš kalbėsiu
apie savo burną
sukietėjęs nuo sunkių
batų aš riedėsiu…
Viskas prasideda ne iš karto. Pirmiausia – judėjimas. Tas keistas, beveik be pastangų reikalaujantis slydimas erdve, kuris priverčia kūną tapti vienu fokuso tašku. Kūnas privalo klausytis svorio, kelio, menkiausio posvyrio, ir ši nuolatinė, …
Liepos vidurdienio saulė negailestingai kepina balkono plyteles. Oras virpa nuo karščio.
Rankoje – šiukšlių semtuvas. Juo stumiu per betoną tai, kas yra atkaklumo paminklas. Chaotiška krūva sausų šakelių. Kiekviena jų atnešta atskirai, su …
Ryto saulė ant stalo brėžia ilgą, aštrų stačiakampį. Jame guli nuotrauka.
Vakar ji atrodė kaip įkaltis, kaip kaltinimas. Šiandien – tiesiog daiktas. Blizgus popierius, sugėręs dešimtmetį senumo šviesą. Pirštas slysta paviršiumi, nejaučia nieko. …
Aštunta ryto. Kava delne jau vos drungna. Iš kampo išrieda jis. Mažas, baltas, ūžiantis dievas, pradedantis savo monotonišką ritualą. Jo pasaulis tobulai paprastas – grindų plokštuma, kurią reikia paversti švaria. Jis neturi abejonių. …
