tarytumei švelnus niekas
Dangus virš miesto kabo žemai, sunkus ir priplėkęs, lyg drėgnas, po radiatoriumi pamirštas rankšluostis. Miesto arterijos užkimštos lėtai slenkančia, dūminančia metalo mase. Žvilgsnis čiuožia per nublukusius fasadus, per mirksintį, pusiau perdegusį vaistinės kryžių,
Viskas prasideda ne iš karto. Pirmiausia – judėjimas. Tas keistas, beveik be pastangų reikalaujantis slydimas erdve, kuris priverčia kūną tapti vienu fokuso tašku. Kūnas privalo klausytis svorio, kelio, menkiausio posvyrio, ir ši nuolatinė, …
Liepos vidurdienio saulė negailestingai kepina balkono plyteles. Oras virpa nuo karščio.
Rankoje – šiukšlių semtuvas. Juo stumiu per betoną tai, kas yra atkaklumo paminklas. Chaotiška krūva sausų šakelių. Kiekviena jų atnešta atskirai, su …
Ryto saulė ant stalo brėžia ilgą, aštrų stačiakampį. Jame guli nuotrauka.
Vakar ji atrodė kaip įkaltis, kaip kaltinimas. Šiandien – tiesiog daiktas. Blizgus popierius, sugėręs dešimtmetį senumo šviesą. Pirštas slysta paviršiumi, nejaučia nieko. …
Aštunta ryto. Kava delne jau vos drungna. Iš kampo išrieda jis. Mažas, baltas, ūžiantis dievas, pradedantis savo monotonišką ritualą. Jo pasaulis tobulai paprastas – grindų plokštuma, kurią reikia paversti švaria. Jis neturi abejonių. …
