apie

privalau parašyti, kas čia yra.

ši svetainė gimė mano rytietišku periodu, kuomet užsiiminėjau Aikido ir mano gyvenime atsirado kelios reikšmingos japoniškos sąvokos: zenshin, atemi, ukemi, shiatsu, masakatsu agatsu, kokyu, tenkan, dōmo arigatō gozaimashita, haiga taip iki wabi-sabi.

tuo metu į mane plūdo daug gerų gilių dalykų. Esu be galo dėkingas Sensei ir likimui, kad gyvenimo kelyje papuolė šis etapas, nes gyvas judėjimas neduoda užstrigti prote ir moko, kad nereikia konservuoti akimirkų net jeigu jos stebuklingos. Kuo jausmas gilesnis, tuo jis trapesnis ir lengvesnis, net už orą, kažkur sielos svorio.

to meto patyrimų dėka supratau, kad viskas amžinai juda: mūsų būsenos, mintys, oras, planetos. Nėra jokios pradžios ir pabaigos, nėra jokių stotelių, kuriose būtų galima visam apsigyventi. Nėra jokio kito gyvenimo kažkur – geresnio ar blogesnio. Tai, kas yra, ir esu aš – tai vientisa.

ėmiau rašyti tokius kelių eilučių, mano manymu, apie esmę užsimenančius tekstus. Taip atsirado ši svetainė.

o vėliau, kadangi tekstus rašiau ir anksčiau, čia atsirado ir daugiau tekstų, o dabar ir dar daugiau.

pasistengiau juos sutvarkyti ir kategorizuoti:

žodžiai – tai trapus jausmas

sakiniai – tai etiudai, poetiški tekstai

sapnai – tai mano ankstesnioji kūryba ir dar kas nors

sintezė – tai naujadarai, eksperimentai su dirbtiniu intelektu. Visada domėjausi technologijomis, tad šie dideli kalbos generavimo modeliai ne išimtis. Man labai įdomu, kiek giliai jie gali siekti.

dirbtuvės – tai nauji bandymai, tekstų eskizai ir kūrybinės pratybos iš kursų, slemo, biblioklubo bei kitų eksperimentų.

ši svetainė auga, ir joje jau nebėra vieno aiškaus žanro. kartais suabejoju, ar wabi-sabi dar gali visa tai apglėbti. bet tegul gali. tegul bus netobula. tegul bus kaip yra. tegul bus.

man pačiam kartais atrodo, kad šioje svetainėje gyvena keli skirtingi autoriai: vienas nori tylėti, kitas rašyti haiku, trečias gadinti pasakas, ketvirtas kalbėtis su dirbtiniu intelektu, penktas į viską žiūri įtariai ir juokiasi tada, kai lyg ir nederėtų.

bet gal taip ir turi būti.

žmogus juk nėra vientisas baldas iš katalogo. greičiau jau stalčius, kuriame kartu guli akmuo nuo jūros, neveikiantis laikrodis, svetimas raktas, sena nuotrauka, keli nesuprantami sapnai ir rastas ant grindų varžtas, kuris neaišku nuo ko, bet išmesti juk negali.

wabi-sabi man vis dar yra japoniška estetika: laikinumo, netobulumo, įtrūkimo ir trapios šviesos pojūtis. tik ši svetainė ilgainiui prisipildė kitokios keramikos šukių. todėl wabi-sabi čia mokosi apglėbti daugiau: ne tik tylą ir liūdesį, bet ir sapnus, ironiją, technologijas, pasakų nuolaužas, senus tekstus ir naujus bandymus.

vieni tekstai gal per trumpi, kiti per ilgi, vieni pernelyg liūdni, kiti per daug juokiasi iš rimtų dalykų. kai kurie gimė iš tylos, kai kurie iš nuovargio, kai kurie iš noro suprasti, kodėl pasaulis kartais atrodo taip, lyg būtų ne vientisas, o tarsi trūkinėjantis sapnas.

aš nežinau, ar čia yra literatūra.

gal kartais yra.

gal kartais tai tik bandymas neužstrigti savo mintyse ir neprarasti ryšio su tuo, kas dar gyva: kūnu, atmintimi, sapnais ir kasdienybe.

ši svetainė nėra baigtas darbas. tai labiau vieta, kurioje tekstai paliekami pagyventi. vieni ilgainiui išblunka, kiti ima skambėti kitaip, treti pasirodo buvę svarbesni, negu atrodė juos rašant.

jeigu čia atėjai ieškoti aiškios krypties, gali jos ir nerasti.

bet gal rasi sakinį, kuris trumpam sustabdys vidinį triukšmą.

gal kokį keistą vaizdą.

gal mažą įtrūkimą, kuris matosi ne kaip defektas, o kaip šviesa.