kur mintys skęsta

Gamtoje galima pasitikrinti, kiek esi nutolęs nuo Dieviškos pasaulio tvarkos. Ji niekada nekeičia savo krypties, nepataikauja ir nesidera. Jai netrūksta drąsos būti tokiai, kokia ji yra.Gamtoje galima pasitikrinti, kiek esi nutolęs nuo Dieviškos pasaulio tvarkos. Ji niekada nekeičia savo krypties, nepataikauja ir nesidera. Jai netrūksta drąsos būti tokiai, kokia ji yra.
Kai man pasidaro ypatingai negera nuo viso šito pasaulio, nors tai ne visiškai tikslus išsireiškimas, nes tas pasaulis ir aš neatsiejamas daiktas. Tai prisimenu, kad visai netoliese betoninės dėžutės kur leidžiu didžiausiąją savo gyvenimo dalį yra gamta. Tada pasiimu vandens, tabokos ir einu į tą pusę kur ežeras ir miškas. Du angelai kurie visada pašonėje moko rimties ir ramybės.

Dažnai su manimi eina juodas draugas Šnaucerių veislės beuodegis individualistas Henrikas. Nežinau, kiek jis yra protingas, bet kad jautrios ir gilios sielos padaras tai esu ne kartą įsitikinęs.

Keliaujant link vietos kurioje dažniausiai vėl randu taiką su savimi, turiu praeiti ežero panoramą. Gražiausiai, kai aplink šiek tiek likę rūko. Linijos suminkštėja vaizdai palengva pradingsta baltame piene. Primena poeziją, primena jaukų sapną. Dažnai stabteliu pasigėrėti. Mano mieste nedaug tokių vietų, kur žvilgsnis gali prasmegti į tolį. Priešais didelę erdvę be deguonies imi kvėpuoti dar kažkuo, dažnai nepastebimu, nes tai taip subtilu, kad mūsų protas per daug grubus tai atpaistyti.

Tada einu toliau vis atsisukdamas patikrinti ar beinant peizažas šalia manęs neįgavo kokių nors ankščiau nepastebėtų detalių ar netikėtų persidengimų žolėmis, medžiais, suoliukais, žmonėmis. Gal iš kur nors nusileido dar vienas rūko dūmas ir padėjo svarbiausią akcentą. Specialiai man.

Tada palieku išasfaltuotą taką, kertu įstrižai ir lendu į miškelį. Ten visada kitas kilimas, arba lapai, arba žolė, arba sniegas, arba juoda žemė. Man jau iš karto ramiau, tik dar prieš tai pagalvoju apie tai ką grįžęs namo parnešiu ant batų padų. Ar daug reiks plauti. Numoju į tą mintį ir keliauju toliau. Pro aukštų žolių ir krūmų tunelį. Link savo mėgstamos vietos.

Mane pasitinka pirmieji miško gyventojai gyvenimo tikslu pasirinkę pasiekti dangų. Jie jo taip ir nepasiekia, bet išauga gerokai aukštesni už žmonės. Tiesa mes galime į juos įlipti arba nukirsti ir taip apžiūrėti ką jie ten besistiebdami užaugino.

Man daug laiko prireikė, kad aš mišką išjausčiau. Užaugusiam mieste, betoniniame name, stačiakampiame aptvare padalintame į dvi gyvenamas dalis penkiese ramybės ir susikaupimo vieta paprastai tampa tualeto ir vonios kambarys. Ten įvyksta susipažinimas su savo ant krūtinės ir veido pradėjusiais augti plaukais. Su nenumaldomomis mintimis kažką daryti su klasės mergaitėmis, ir bandymai suvaldyti tame kas matosi veidrodyje reguliarius sprogdinimus kurie vyksta viduje.

Aš miško bijojau. Jame trūko įprastų man patogumų. Kraują siurbė uodai, tykojo erkės ir pilna neaiškių šnaresių, kurių padaugėdavo ypatingai temstant. Kiekvienas toks šnaresys tarsi mėlyna elektros kibirkštis pokštelėdavo galvoje nupiešdama vis kitokį vaiduoklį. Bet ačiū Dievui. Taip susiklostė. Kad po tą mišką mes ėmėme važinėti su tokiais dideliais linksmais vienaračiais, važinėjome tiek daug ir taip dažnai, kad tas miškas man nejučia tapo savas. Užaugau mieste, be ežero ir be miško ir tik priartėjęs prie savo viduramžio atradau ir ežerą ir mišką.

Dabar einu link savo mėgstamos vietos ir viskas man čia artima. Kartais papūtus vėjui ar sukrutėjus miško dvasiai nuo medžių kas nors pabyra tarsi mane pasitinkant. Viduje lyg žiedadulkės pakyla tas artumo jausmas. Štai taip mes pasisveikiname.

Kartais pabyra lapai. Rudenį vienokie vasarą kitokie. Arba sniegas, arba apiberia lietaus lašais užsilikusiais lapų rieškučiuose. Kartais atsiunčia kokį nors paukštį. Net voverė kelis kartus yra pasirodžiusi. O stirnos! Mūsų mažo miškelio princesės, miško baleto mokyklos absolventės. Visada sustingstu, taip norisi jas nužiūrėti, pasigėrėti tuo nepaprastu grakštumu. Jos kaip jaunos aukštuomenės damos pabėgusios iš savo rūmų pasiduoti į laukinį mišką. Nes rūmuose per mažai vietos. Bebėgant jų pūstas sukneles atsagstė ir aukštas šukuosenas pagal save sutvarkė medžių šakos.

Šį kartą mane pasitinka šlapi, ryškiai geltoni, apie rudenį menantys lapai. Ankščiau ruduo visada man asocijuodavosi su pilka spalva ir purvinais batais. Tai dabar vis nustembu apakintas prasibrovusios pro papilkėjusio dangaus drobę šviesos kuriamų atspalvių intensyvumu. Atsiradusiais akį rėžiančiais kontrastais.
Žiūrėdamas į dangu prisimenu jūrą. Ji tokia didelė ir dvasia jos didelė. Ir joje galima paskęsti. Ir žmogus gali būti didelis, tikrai didumo su jūra, bet dažnai to savo didumo išsigąsta ir gyvena susigūžęs.

Na štai. Pasidaviau ėjimui. Tiesiog einu. Medžiams ir samanoms iš manęs nieko nereikia man iš jų irgi, kartu mėgaujamės buvimu. Aš kad galiu eiti, o samanos, kad gali nieko netrukdomos megzti savo gyvą kilimą. Pradedu girdėti paukščių čiulbėjimą. Aišku jie čiulbėjo visą laiką, bet tik dabar kiekvienas atrodo jau čiulba kažką man asmeniškai. Nenorėtų, kad aš praleisčiau pro ausis ir aš nenoriu praleisti.

Va būtent tada jautiesi sugrįžęs namo. Kad labai didelė, pati didžiausia tavo dalis ilgisi būtent šioje vietoje vyraujančių kvapų, spalvų, jėgų, tos gaivios tylos kurioje tirpsta absoliučiai visos mintys. Lengvos iš karto tirpsta, o sunkios skęsta, palengva tolsta, grimzta, kol pranyksta amžinybės bedugnėje.

Prieinu savo miško aikštelę. Joje vis kažkas pasikeičia, ne vienas naudojuosi šios vietos burtais. Kažkas čia vyksta. Sutvarkyta laužavietė. Gal būt vietiniai vaidilos sėdi čia naktimis ir varo velnius iš savęs, kaip ir aš. Tik jie naktį, o aš dieną. Visą šią vietą saugo aukštos eglės. Vienoje pastebėjau randą. Nulūžusi šaka, o gal kažkas su kirviu pažaidė. Bandžiau gydyti iš mano rankų sklindančia energija. Esu girdėjęs, kad iš visų mūsų sklinda energija. Kaip ten bebūtų, sakai po to sunkiai nusiplauna ir nuo rankų, ir nuo rūbų.

Atsisėdu ant savo rasto. Henrikas irgi atsisėda, atrodo, kad supranta jog dabar bus viskas rimta. Pauostau aštrios tabokos, žiūriu, kaip samanos lipa medžių kamienais ir dėkoju: Dievui, tėvui, motinai, vaikams, visiems žmonėms su kuriais mūsų gyvenimai glaudžiai susipynę ir bet koks truktelėjimas jaučiasi tarsi būtume sukibę oda. Visiems kurie mane įskaudino, nuo kurių rūgštu, kaip nuo vitaminų. Visiems kurie laisvos sielos. Visiems kurie mane dar myli.

Ir, kad myliu…