Stovėjau ant viaduko, persisvėręs per aprūdijusius turėklus, o po manimi juoda arterija pulsavo ištirpusiais automobilių žibintais. Kiekviena pravažiuojanti mašina – atskira, vieniša siela, įsiurbta į tą patį kryptingą judėjimą link kažkokio pažado, kurio …

Yra tam tikras nuovargis, įaugantis į pečius ir sprandą, – ne nuo darbo ar bemiegės nakties, o nuo nuolatinio budrumo. Tai kūno atmintis, tylus vidinis kompasas, kurio rodyklė visada atsukta ne į šiaurę, …

Jos viduje buitis virsdavo geometrija. Kiekvienas rūpestis, kiekvienas neatidėliotinas reikalas – tai ne mintis ar darbas, o kietas, aštriabriaunis kristalas, lėtai augantis kažkur krūtinės ląstoje. Ryte pabudus, jų jau būdavo keletas. Dienai bėgant, …

Tas garsas, ritmingas ir atkaklus kaip inkvizitoriaus tardymas, seniai tapo mano vidiniu metronomu, mušančiu ne maldos, o irimo taktą. Lašas. Tyla. Lašas. Prausyklos čiaupas koridoriaus gale, sugedęs gal nuo pavasario, per kiauras naktis …

Stiklinė siena tarp manęs ir jų, o gal tarp manęs ir visko – plona, vos juntama, bet neįveikiama lyg laiko tėkmė. Sėdžiu apskurusioje laukiamojo kėdėje, kurios dermantinas įtrūkęs lyg sukietėjusi žemė, ir stebiu …

Sunkus, lyg cemento dulkėmis permirkęs kūnas lipo į dviaukščio autobuso vidurius, kiekvienas laiptelis – atskiras skausmo proveržis per kelius ir klubus, lyg kas suktų aprūdijusius varžtus kūno sujungimuose. Viršutinis aukštas, kaip visada, dvokė …