gražu ir bjauru

iš pradžių jis tik grasino – dangus patamsėjo iki šlapio asfalto spalvos, o oras prisipildė drėgnų dulkių ir laukimo kvapo. Tada krito pirmas lašas. Sunkus, vienišas, palikęs ant įkaitusio šaligatvio tamsią, greitai išnykusią monetą. Po jo – antras, trečias. O tada dangus prakiuro.

lietus ne lijo. Jis krito ilgais, stikliniais pirštais, barbenančiais į stogus, palanges ir automobilių skardą, kurdamas tūkstančius skirtingų ritmų. Miestas, prieš akimirką buvęs pilkas ir pavargęs, virto milžiniška akvarele. Šviesoforų signalai ištirpo ant šlapio asfalto, palikdami raudonas ir žalias kraujo dėmes. Gatvės žibintų šviesa suskystėjo, virto drebančiais aukso stulpais.

pro šalį pravažiuojantys automobiliai nebevažiavo – jie skrodė vandenį, jų padangos šnypštė lyg atsidūstant, o priekiniai žibintai akimirkai išplėšdavo iš tamsos pavienius vaizdus: subėgusį tušą ant reklaminio stendo veido, prie grotelių prilipusį pageltusį klevo lapą, cigaretės nuorūką, tingiai plaukiančią latako srovėje.

balos, tos asfalto žaizdos, prisipildė neramaus, apversto dangaus. Jose drebėjo namų atspindžiai, laidų voratinkliai ir tamsūs, skubantys siluetai, pridengti laikraščiais ir skėčiais, lyg būtų išėję į karą su dangumi. Kiekviena bala – mažas, sudužęs pasaulis. Vienoje jų, ant riebios benzino plėvelės, sužibėjo trumpalaikė vaivorykštė. Gražu ir bjauru vienu metu.

pamažu ritmas ėmė lėtėti. Stikliniai pirštai virto švelniu delnu, glostančiu miestą. Garsai tapo retesni, gilesni.

tada viskas nutilo. Liko tik lašėjimas.

Nuo palangės skardos. Nuo šviesoforo stogelio. Nuo liūdniausios medžio šakos.

Lėtas, kantrus „bėgantis laikas“.