pieva

Jos viduje buitis virsdavo geometrija. Kiekvienas rūpestis, kiekvienas neatidėliotinas reikalas – tai ne mintis ar darbas, o kietas, aštriabriaunis kristalas, lėtai augantis kažkur krūtinės ląstoje. Ryte pabudus, jų jau būdavo keletas. Dienai bėgant, jie daugindavosi, jungdavosi į šaltas, dygias struktūras, kol vakare visas jos vidus pavirsdavo į mineralų muziejų – tvarkingą, logišką, bet negyvą ir slegiantį. Ji jautė jų svorį su kiekvienu įkvėpimu. Meilė vaikams, pareiga artimiesiems – tai buvo tas skiedinys, jungiantis dygias kristalų briaunas. Iš jų kilo tvirtas, patikimas statinys, kurio pavėsyje ji pati pamažu nyko.

Taip lėkė jos dienos, vykdant kasdienybės užsakymus. Viskas turėjo aštrius kampus: pirkinių sąrašas, susirinkimo darbotvarkė, net pokalbis telefonu. Garsai buvo dygūs, spalvos – lyg padengtos sausų dulkių sluoksniu. Jos vidinis peizažas priminė Mėnulio paviršių – tylų, sterilų, atšiaurų, tinkamą augti tik šioms šaltoms, racionalioms struktūroms.

Bet kartais pasaulis, lyg staiga atsiminęs seną, pamirštą skolą, tiesiog įbrukdavo jai į amžinai užimtas rankas dovaną. Tai nutikdavo be perspėjimo – pro atvirą langą atsklidusi violončelės frazė, eilutė knygoje, atverstoje per atsitiktinumą, spalvų derinys ant gatvės plakato. Akimirka gryno, nepraskiesto grožio, netelpanti į jokias geometrijos schemas.

Ir tada prasidėdavo atodrėkis.

Gaivus, tyras oras įsiverždavo į jos vidų, ir kristalai krūtinėje imdavo tirpti. Lyg pavasario saulės paliestas ledas. Aštrūs kampai imdavo švelnėti, virsdami tyru, vėsiu vandeniu, kuris sunkiasi gilyn, lašas po lašo girdydamas ištroškusią sielos žemę. Jis nuplaudavo susikaupusį kartėlį.

Tada prasidėdavo stebuklas. Ten, kur ką tik badėsi kristalų briaunos, iš po drėgnos žemės imdavo kaltis daigai. Trapūs, bet atkaklūs. Išgirsta melodija virsdavo ilgais, lanksčiais augalų stiebais. Pamatyta spalva išsiskleisdavo į neregėto rašto žiedą. Perskaitytas žodis tapdavo keistu, kvapniu prieskoniu, pripildančiu visą jos esybę.

Visas vidinis peizažas pasikeisdavo. Vietoj mineralų muziejaus jame sužydėdavo slaptas, efemeriškas sodas. Sunki tyla virsdavo tyliu dūzgimu, lyg bitės rinktų nektarą. Dulkės nusėsdavo, ir visos vidinės spalvos vėl tapdavo ryškios, tyros, gilios. Išorinis pasaulis niekur nedingdavo – jo reikalavimai tebegulėjo ant stalo, bet dabar tarp jų ir jos pačios driekėsi tyla. Tanki ir gyva, lyg vešlaus sodo lapija, kuri sugeria visą triukšmą ir paverčia jį ramiu ošimu.

Ji stovėdavo vidury kambario, plaudama indus ar lankstydama skalbinius, bet iš tiesų braidydavo po savo vidinę pievą, pirštais liesdama aksominius žiedlapius. Rūpesčiai tapdavo tolimi ir nereikšmingi. Akmenys kišenėse virsdavo sėklomis.

Išties, laimės kūdikiu tapdavo tas, kam pirmajam pavykdavo aptikti ją uostant savo pačios gėlių aromatą.