linktelėjimas
Yra tam tikras nuovargis, įaugantis į pečius ir sprandą, – ne nuo darbo ar bemiegės nakties, o nuo nuolatinio budrumo. Tai kūno atmintis, tylus vidinis kompasas, kurio rodyklė visada atsukta ne į šiaurę, o į artimiausią kliūtį. Metams bėgant šis kompasas taip ištobulėja, kad imi judėti pasauliu lyg vanduo, instinktyviai aplenkdamas akmenis dar prieš juos paliesdamas. Mokaisi įeiti į kambarį ne kaip žmogus, o kaip šešėlis – tyliai, be pretenzijų, iškart surasdamas tą vieną erdvės tašką, kuriame mažiausiai trukdysi kitiems kvėpuoti, gestikuliuoti, gyventi. Tai tampa nuolatiniu, tyliu atsiprašymu už savo paties mastelį.
Šiame vakarėlyje, svetimame bute, pilname juoko ir dūmų, aš ir vėl tapau baldu, pastatytu ne vietoje. Žmonės nesiskyrė man iš kelio – jie tiesiog tekėjo aplink mane lyg upės vanduo aplink akmenį, nesąmoningai pripažindami mane kaip kliūtį, ne kaip dalyvį. Stovėjau šiek tiek nuošaliau, prie lango, ir mano akys natūraliai gaudė dulkes ant spintų viršaus ir voratinklius palubėje – peizažą, nematomą kitiems. Tai buvo mano išskirtinė, niekam nereikalinga privilegija.
Aplinkui virė gyvenimas – isteriškas juokas, taures daužėsi į dantis, kažkas karštai, pasilenkęs į priekį, įrodinėjo savo tiesą, bet iki manęs visa tai atsklido lyg pro storą stiklą. Girdėjau ne žodžius, o bendrą kakofoniją, mačiau ne veidus, o judančių galvų raštą. Šiltas, pustuštis alaus butelis delne buvo mano inkaras – vienintelis daiktas, turintis aiškų svorį ir formą šiame socialiniame chaose. Aš buvau faktas. Geometrinė problema. Neišsprendžiama.
Ne, tai nebuvo tragedija. Tragedija reikalauja kovos, vilties, katarsio. O čia tebuvo konstanta, aksioma, įrašyta į mano kūno kalbą. Pasaulis sukurptas pagal vidurkio kurpalių, o aš tiesiog gimiau su kitokiu išmatavimu. Ir jokios kalbos apie sielų bendrystę ar meilės universalumą negalėjo panaikinti to pirminio, fizinio nepatogumo, iš kurio kilo visi kiti.
Mačiau, kaip kampe mergina tyliai, beveik nepastebimai padėjo galvą vaikinui ant peties. Jis net nekrustelėjo, tik jo pirštai švelniai sugniaužė jos ranką. Mažas, intymus pasaulis, susikūręs didelio pasaulio viduje. Akimirkai pajutau ne pavydą. Pajutau stebėtojo aiškumą. Suvokimą, kad artumas – tai ne idėja, o fizika. Tai galimybė patogiai tilpti vienas šalia kito. Tai stebuklas, nutinkantis tiems, kurie atitinka mastelį.
Supratau, kad man laikas. Kažkada galvojau, kad liūdesys tarsi tobula melodija grojama iš sielos į sielą. Jos pagalba atrandame sau artimus. Kad skausmas, virpa ore tarsi jautriausios natos girdimos anaiptol ne ausimis. Bet vėliau paaiškėjo, kad, kaip ir šiame kambaryje, kiekvienas grojame tik sau. Garsiai ir užsimerkus. Ir tos dešimtys atskirų melodijų, susidūrusios ore, virsta ne simfonija. O tiesiog triukšmu. Bendru kurtumu. Mačiau, kad čia nėra ko klausytis. Ir nėra kam tavęs išgirsti. Todėl išeiti ruošiausi ne iš vakarėlio – išeiti ruošiausi iš jų paveikslo, kuriame buvau tik detalė fone. Buvau tylus, nejudrus atskaitos taškas, o dabar to taško tiesiog nebeliks.
Durų stakta.
Linktelėjau.
Išėjau.