užuomina

Stovėjau ant viaduko, persisvėręs per aprūdijusius turėklus, o po manimi juoda arterija pulsavo ištirpusiais automobilių žibintais. Kiekviena pravažiuojanti mašina – atskira, vieniša siela, įsiurbta į tą patį kryptingą judėjimą link kažkokio pažado, kurio niekas niekada netesės. Oras virpėjo nuo žemo, monotoniško ūžesio, tokio pat atkaklaus ir beprasmio kaip mano paties nuovargis, gilaus, nusistovėjusio lyg tvenkinio dumblas. Tai nebuvo liūdesys. Tai buvo tiesiog svoris. Grynas fizinis būties svoris.

Burna vis dar juto degalinės kavos paliktą pėdsaką – tą sintetinį saldumą, bandantį užmaskuoti kartėlį, bet tik dar labiau jį pabrėžiantį. Žiūrėjau į tas skubančias šviesas apačioje, į tą organizuotą chaosą, ir galvojau, kad visi mes ieškome kažkokio didingo paaiškinimo, lyg visata mums būtų skolinga scenarijų su aiškia pabaiga ir moralu. O gal atsakymas yra tyčia primityvus?

Gal esmių esmė – tai grietininiai ledai, plombyras. Vafliniame indelyje. Kuris baigiantis ledams suminkštėja ir ima praleisti saldaus šalto pieno lašus.

Ne kaip metafora. Tiesiog.

Nusileidau nuo viaduko. Už kelių šimtų metrų, po gelsva gatvės lempos dėme, mirgėjo visą parą dirbančios parduotuvės iškaba. Viduje dūzgė šaldytuvai, o mieguista pardavėja nekreipė į mane dėmesio. Grįžau į lauką, į drėgną nakties orą, ir atsisėdau ant šalto suoliuko.

Pirmas kąsnis – tai aštrus šalčio dūris į dantis, bet po jo burnoje pražysta tirštas, nenusakomai paprastas grietinėlės saldumas. Ir su tuo skoniu viskas pradeda tirpti. Išnyksta viaduko ūžesys. Išnyksta rytojaus darbų sąrašas, neužmokėtų sąskaitų nerimas, nuoskaudų nuosėdos. Visi tie pastoliai, kurie laiko trapią konstrukciją, vardu „aš“, suyra. Nelieka praeities, nelieka ateities, tik ši viena, totali akimirka, užpildyta skonio. Aš nebesu žmogus, valgantis ledus ant suoliuko. Aš esu pats skonis. Aš esu šaltis, pereinantis į saldumą. Aš esu tylus nakties oras ir gelsva lempos šviesa, ir tolimas pravažiuojančio automobilio garsas – viskas suplaukia į viena, į tą tašką ant liežuvio, kuriame dabar telpa visas pasaulis.

Dievo dalis? Galbūt. O gal tiesiog akimirka, kai nustoji būti per daug svarbus.

Suvalgiau ledą. Skonis ėmė blėsti. Tuščias vaflio likutis ištirpo tarp pirštų. Tuoj nieko neliks. Nei atsakymo, nei palengvėjimo.

Tačiau ten tikrai buvo užuomina.

Ji virpėjo ore lyg karščio banga virš įkaitusio asfalto. Nepagaunama, beformė. Įtarimas, kad tas trumpas, primityvus skonis nebuvo tuščias malonumas. Kad tai nebuvo pabėgimas nuo prasmės, o trumpas, apkvaitinantis susilietimas su ja. Lyg netyčia būtum pirštų galais palietęs kažką švento ir amžino, bet tamsoje, ir dabar nebegalėtum paaiškinti, kas tai buvo.

Sėdėjau, galvojau apie po liežuviu likusį paslapties aidą.