kasdienybės liturgija

Aštunta ryto. Kava delne jau vos drungna. Iš kampo išrieda jis. Mažas, baltas, ūžiantis dievas, pradedantis savo monotonišką ritualą. Jo pasaulis tobulai paprastas – grindų plokštuma, kurią reikia paversti švaria. Jis neturi abejonių. Neturi klausimų. Tikslas aiškus kaip lazerio spindulys, kuriuo jis dabar skrodžia prietemą po komoda.

Stebiu jį ir jaučiuosi kaip eretikas, žvelgiantis į tikintįjį. Jo tikėjimas – algoritmas. Jo malda – monotoniškas variklio ūžesys. Kiekvienas apsisukimas aplink stalo koją – tai preciziška liturgija. Jis siurbia dulkes, o aš siurbiu į save tylą, kuri lieka po jo. Pilką, sunkią, pilną nepasakytų žodžių. Galvoju, ar Dievas – ne toks pats? Sukūręs visatą su aiškiomis fizikos taisyklėmis, paleidęs ją suktis ir dabar stebintis iš šalies. Be emocijų. Ar mes jam – tik dulkės ant kosminio parketo?

Jis atsitrenkia į mano šlepetę. Stabtelėja. Apskaičiuoja naują trajektoriją. Apeina. Jam aš – tik laikina, nereikšminga kliūtis. Daiktas. O gal ir Dievui mes tokie? Laikinos, judančios kliūtys jo didžiajame valymo plane, kurio pabaigoje – tobula, sterili tuštuma. Nieko. Absoliuti švara.

Siurblys įsuka plaukų kuokštą, susiurbia vakarykščius trupinius. Naikina praeitį, palikdamas tik blizgantį dabar. Jo darbas atrodo prasmingas, nes turi aiškų, matomą rezultatą. O mano dienos? Jos tiesiog byra į praeitį, virsta dulkėmis, kurių niekas nesurenka. Jos kaupiasi sielos kampuose, po sąmonės baldais. Ir joks baltas dievaitis neatvažiuoja jų išvalyti.

Jis baigia. Paskutinis tylus pyptelėjimas ir jis grįžta į savo altorių – įkrovimo stotelę. Misija įvykdyta. Kambarys švarus. Tyla tampa spengianti.

Puodelis rankose visiškai atšalo.

Ir kas dabar? Kas, kai pasiekiama tobula švara? Kai nebėra dulkių, kurias reikėtų rinkti, ir nuodėmių, kurias reikėtų išpirkti? Kas laukia po to?

Tik dar vienas ratas?