savasties botanika

Ryto saulė ant stalo brėžia ilgą, aštrų stačiakampį. Jame guli nuotrauka.

Vakar ji atrodė kaip įkaltis, kaip kaltinimas. Šiandien – tiesiog daiktas. Blizgus popierius, sugėręs dešimtmetį senumo šviesą. Pirštas slysta paviršiumi, nejaučia nieko. Jokia atminties šiluma, joks atpažinimo virpulys.

Žinoma, tas veidas – mano. Duomenys sutampa, loginė grandinė nenutrūkstama. Bet tas žinojimas yra išorinis. Svetimas. Lyg skaitytum savo paties medicininę kortelę – faktai teisingi, bet jie neapibrėžia tavęs. Jie tik aprašo konteinerį.

Kambaryje tvyro tyla. Tokia, kokia būna tik ankstyvą vasaros rytą, kol miestas dar nepradėjo savo dūzgimo.

Ir toje tyloje ateina mintis, kad tada, toje nuotraukoje, viskas galėjo būti kitaip. Bet ji ateina be svorio. Kaip tolimas, vos girdimas aidas. Ir atsako jai ne argumentas, o paprastas, ramus kūno pojūtis.

Ne.

Nebuvo jokio „aš“, kuris galėjo rinktis. Buvo tik augimas. Stiebas, aklai ir atkakliai besistiebiantis į viršų, maitinamas tirštu, privalomu gyvybės sirupu. Kiekvienas judesys, kiekvienas žodis tebuvo botanika – lapo atsivėrimas į saulę, šaknies kelias aplenkiant akmenį. Ne sprendimai. Tik neišvengiama ląstelių choreografija.

Dulkės saulės ruože šoka savo lėtą, amžiną šokį.

Ir aš, dabar, esu to stiebo išskleistas žiedas. Ne gražesnis, ne protingesnis. Tiesiog vėlesnis. Išaugęs iš tos pačios medžiagos, suformuotas tų pačių vidinių dėsnių. Kiekviena ano laiko akimirka įausta į mano dabartį, kaip medžio rievės pasakoja apie sausras ir lietingas vasaras. To neįmanoma išardyti. To nereikia teisti.

Tai tiesiog yra.

Nuotrauka lieka gulėti šviesos stačiakampyje. Ji jau nebeklausia nieko ir nebekaltina. Ji tiesiog liudija. Kaip akmuo lauke liudija buvusį ledynmetį.

Tyla. Ir aš joje.