vykdytojai

Liepos vidurdienio saulė negailestingai kepina balkono plyteles. Oras virpa nuo karščio.

Rankoje – šiukšlių semtuvas. Juo stumiu per betoną tai, kas yra atkaklumo paminklas. Chaotiška krūva sausų šakelių. Kiekviena jų atnešta atskirai, su viltimi. Semtuvo plastikas braižosi per betoną. Garsas trumpas, sausas. Viskas subyra į maišą. Balkonas vėl tampa švarus. Sterilus. Ir tuščias.

Atsitraukiu už stiklo. Į virtuvės vėsą.

Po minutės jie grįžta. Ne ant gretimo stogo. Čia pat. Ant mano balkono turėklo. Du pilki siluetai, per metrą nuo manęs. Mus skiria tik lango stiklas, vėsus nuo kondicionieriaus. Jų akys – maži, tamsūs karoliukai – susitinka su manosiomis. Pauzė. Jie nustojo manęs bijoti. Ir tai yra blogiausia.

Šitas stiklas – tarsi erdvė tarp scenos ir teatro žiūrovų – pavertė mane jų gyvenimo stebėtoju. Mačiau, kaip pavasario liūtis priplaka jų plunksnas prie kūno, paverčia juos apgailėtinais, drebančiais kamuoliais. Mačiau, kaip jie glaudžiasi vienas prie kito per vėją, ieškodami šilumos, kurioje aš nuolat gyvenu. O kartą, prieblandoje, mačiau juos miegančius. Galvos, pakištos po sparnais. Absoliutus, kvailas pasitikėjimas pasauliu. Mano pasauliu.

Rytais jų burkavimas yra pirmas garsas. Žemo dažnio vibracija, kuri ateina ne iš lauko, o iš atminties. Priminimas apie jų monogamišką epą, kurio veiksmas vyksta mano balkone. Apie ištikimybę ir viltį.

Ir apie mane. To epo piktadarį. Dievą-griovėją, kuris stebi savo aukas iš arti, per stiklą, gurkšnodamas kavą. Kuris žino, kaip atrodo jų baimė ir jų ramybė. Ir vis tiek tęsia savo mažą, sterilų karą.

Jie vėl pradės nešti šakeles. Aš vėl jas išmesiu. Šis ciklas yra absurdiškas, bet jis vienintelis, kurį turime.

Stoviu, dar kartą mosteliu rankomis bandydamas nuvyti, matau, kad jie pavargę, suprantu, kad iš tikro mosikuoju ne jiems, greičiau sau. Nes turiu daryti tai ką turiu daryti, taip pat, kaip ir jie turi sukti lizdą.

Jie nekrusteli. Mes pakimbame tame abipusiame paralyžiuje. Šis balkonas – ne mano. Šios šakelės – ne jų. Viskas tėra scenarijus.

O mes – tik vykdytojai. Pasmerkti skaityti eilutes iš to paties nematomo lapo.

Tiesa, kartais įvyksta stebuklas. Praregėjimo akimirka.

Bet ji per trumpa.

Mes nespėjame įrašyti nieko savo.