apocalyptic thought
Sėdėjau darbe, ilgai galvojau, kaip išspręsti vieną tokį reikalą, bet mintys nunešė kažkur visai į kitą pusę. Nusprendžiau pasidalinti jomis su savo įsivaizduojama drauge.
Visą gyvenimą stengiamės kuo daugiau sužinoti, suprasti, kol galiausiai išsiaiškiname, kad esame niekas. Tada atsiranda galimybė apsiraminti. Ir tai yra sėkmė, nes dauguma taip pluša ligi mirties, tikėdami, kad kažko, kas labai svarbu, dar nepadarė.
Įsivaizduoji, vieną dieną mums nukris tie kūnai ir liks tik suvokimas – tas, kuris tave meldžiantis kartais aplanko, ir tu jį vadini Dievo prisilietimu. Užlies absoliutaus supratimo, gryniausios tiesos dušas, ir kylantis begalybės jausmas tik stiprės, kol kosminiame orgazme mūsų sąmonės likučiai sprogs ir grįš namo į beasmenę neišskirstytų duomenų bazę. :))) Arba, jei trumpai, tai totaliai ištirpsime meilėje.
Mano fantazijose išauginta draugė man atsako:
– Kažką vis tiek žmonės nuveikia gero plušėdami. Jie turi troškimą ir galių kažką nuveikti.
– Bet taip, jie turi nepamiršti, kad vis dėlto yra niekas. Ir viskas yra tik dovana. Niekas čia jiems nepriklauso. Arba tik labai trumpą laiką. Kaip smėlis saujoje.
– Kad laikotarpis, kuriam išnuomota ši galimybė, baigsis, – papildau ją.
– Tu sakai, – tęsiu toliau, – jei turi troškimą ir galių kažką nuveikti?
Tas ir yra, jog, panašu, dabar yra begalės priemonių: kaip mūsų troškimus nuslopinti arba pakeisti kažkam naudingais protezais, arba net užauginti ištisas kartas, kurios savo troškimų gėdysis, o tikslais, kurie primesti korporacijų, didžiuosis; kaip galima sukurti visą sistemą maisto pramonės, kuri visą troškimų energiją sueikvos specialiai sukurto, nevirškinamo, bet skanaus maisto virškinimui; kaip iškreipti mokymosi ir mokymo idėją taip, kad naujos kartos ten mokysis ne mąstyti, o įsikalti į galvą ir kartoti tą patį per tą patį, nuo mažens mokysis daryti tai, ko nekenčia, ir gauti už tai niekur gamtoje neegzistuojančius balus ir pranašumo prieš kitus popierius. To viso paveiktas, baigęs mokyklą, nebesupranti, dėl ko plaka tavo širdis, bet užtat įgijęs nepaaiškinamą alkį kaupti tavo atžvilgiu geruoju nuteikiančius visuomenę balus.
– Ar tai, ką sakau, vadinasi nihilizmas? Kai taip viskas niūriai piešiama? – pasitikslinu pas draugę.
– Bet yra tiesos tame!
– Yra tiesos?!!! – nustembu dirbtinai pastiprinta nuostaba.
– Čia viskas tiesa! – pasidavęs kilusiam emocijų impulsui tęsiu toliau. – Kaip tu drįsti abejoti? 🙂 Čia viskas pagrįsta mano ilgalaikių tyrimų analizėmis. Tik, esant tavimi įkvėptam, poetiškai išsakyta. Viską užsirašyk ateinančioms kartoms savo metraštyje, kur kaupi mano sidabrines ir krištolines mintis. 😉 Kai išeisi į pensiją, bus smagu pavartyti prieš naktį apie tai, kaip mes jau seniai viską žinojome, numatėme, bet kaip obuoliai, kurie dar kabo ant medžio, kabojome toliau.
Draugė juokiasi. Dar spėjau įsivaizduoti jos gaivią šypseną prieš grįždamas prie reikalų.