day as day

Na tai kaip visada atsikeliu, ieškau, kur čia pasidaryti kavos. Pagalvoju apie kavos ir cukraus žalą, patempęs už triusikų gumos, pasižiūriu, ar viskas vietoje, ir kaičiu vandenį.

Persekioja tas jausmas, kad vėl tas pats, nieko ypatingo, apie ką būtų galima rašyti. Na tik kad rašant mokaisi rašyti. Jokios istorijos, jokio skausmo. Diena, kaip diena, triusikuose viskas tas pats.

Aišku, kad viskas stebuklas, nėra nieko banalaus, tereikia vos vos susikaupti ir prisiminti, kad esi dulke, kabanti kosmose ant besisukančio, ugninį branduolį turinčio, milžiniško kamuolio, kuris irgi visatos masteliais yra dulkė. Musės šūdas, išmestas į kosmosą.

Kava išsigėrė, einu pavaikščioti po kambarį, padarysiu tris pritupimus, tada vėl pasižiūrėsiu, kaip pasikeitė situacija triusikuose.

Man atrodo, pas mane iškrypęs stuburas, kažkaip svyru į vieną pusę, kai tik pabandau eiti daryti darbų, sumėto ir nukrentu ant sofos priešais televizorių. Be to, dar maudžia po dešiniąja mentimi.

Viskas stebuklas, sau primenu. Muzika groja, tiek gražios muzikos, kuri man patinka, muzika geresnė už tylą, va kokią muziką galima klausytis. Kol atrodo, kad ji už tylą geriau, tai yra muzika. Visa kita kas tik nori, bet ne muzika.

Iš neturėjimo ką veikti įsivaizduoju: jeigu būčiau samdomas žudikas, koks tada būtų gyvenimas?

Na gerai, koks šiandienos planas? Jokių ypatingų užsakymų neturiu, vis tas pats: nužudyti ir nepalikti pėdsakų. Sukaupiau tiek patirties, kad kažką nužudyti lengviau nei sulaukti eilės valgykloje. Kartais einu į tokią pavalgyti netoli namų ir šiaip gerai konspiracijai. Paplepu su kitais eilėje stovinčiais, sukuriu kokią istoriją, kaip mane apgavo telefoniniai sukčiai arba kaip laimėjau milijoną ir dabar gyvenu Dubajuje, 222 aukšte, į kurį pakylu auksiniu liftu. Čia grįžtu tik aplankyti mamos, kuri gyvena pietiniam. Na ir aišku, nieko nenužudau. Pareinu namo.

Na viskas, reikia baigti nesąmones.

Žiūriu į veidrodį, galvoju, ar skustis, ar ne. Nesiskusiu.

Kažką užsimetęs, kas užkliuvo už rankos ir buvo po kojomis, patraukiu link išėjimo.

Atidarau duris, o ten vietoje laiptinės juodas dangus, pilnas žvaigždžių. Panašų dangų galima matyti toli nuo miesto, stovint viduryje miško. Pralekia viena kita krentanti žvaigždė, praskrieja iš keršto įkaitusi Venera, tada suskeldėjęs, mirtinu šalčiu gaudžiantis Marsas ir lyg atomas apjuostas besivartančiu lanku Saturnas.

Belieka žengti vieną žingsnį, ir aš tapsiu visos tos begalinės tamsos dalimi. Gundausi, bet nežengiu.

STOP! Situacija triusikuose pamažu pradeda keistis.