įsikibus į laivą

dienos tiesiog bėga lyg išsigandusios, jau nebeatsimenu kuomet jaučiausi, kad viskas savo ruožtu viskas nuosekliai: dabar keliuosi, valgau, kava, mergina, sumuštinis, darbas, graži diena, mašina, parkas, vakaras, kerinčios akys, vynas, muzika, miegas ir ateities sapnai. Juk kadaise taip būdavo. Juk būdavo tokios dienos viena po kitos, atrodo praplaukdavai per jas tarsi su burlaiviu įsikibęs į apskritą laivo vairą. O dabar atrodo reikia pastangų atsiminti ir įtikėti, kad taip buvo. Ar taip dar būna ?!

visos dienos kaip penkių grūdų dribsnių košė. Paskendusi pati savyje, nei aiškios tekstūros nei dominuojančios spalvos kuri galėtų pagelbėti įsivaizduoti šio produkto bent kokį skonį.

toks bėgiojimas nuo vieno nukritusio šaukšto prie kito, kuomet kažkur kambaryje, tarp visų tų žvangančių, krentančių įrankių, aušta kvepianti gardi itališka žuvienė. Toks lakstai, lankstaisi keli įrankius, bet vis ne tas, vis netinkamas ir jų vis daugiau, pasirinkimas begalinis ir visi geri, bet ne iki galo, o žuvienė aušta, o skonis garuoja.

o jėgų yra, rodos neįmanoma pavargti, kažkokia nesibaigianti pilnatis, viskas įtampoje, per jaudulį, per nerimą, net per skausmą. Link tos dienos su ramybe, tos teisingos dienos kuri atrodo dar vis kažkur turėtų būti. Kurioje būtų galima sulėtėti ir atsigerti kavos, įdėti šaukštą į sriubą, atsisėsti ir giliai atsikvėpus pagaliau ištarti

ačiū, kad esu ..