nebepriklausantys
penktadienį du vyrai
išėjo prie upės
išsimaudyti
moteryje
vanduo buvo minkštas
kaip kadaise
stipriausią jaudulį
sukėlusios krūtys
kadangi jie buvo vyrai
viską kas juose
vyko jie vertino
egzistencialiai
-vanduo tarsi išaustas iš nebūties aksomo
-tik nematomas tarpelis skiria šį švelnumą nuo mirties
kalbėjo jie
jie mėgavosi tėkme
džiaugėsi, kad vanduo
visada naujas
visada žavingas
ir atviras
neužterštas
praeities
pamokų
skausmo
panirus jie atsargiai
lietė upės dugną
-juk tai dugnas
su vaikišku entuziazmu
stebėjosi jie
-už jo daugiau nieko nėra
lyg viską pagaliau supratę
džiūgavo dviese
moters dugne
nebuvo oro
bet ne
suvokimo
laikinumas
čia buvo įsikibęs į akmenis
kaip vandens žolės
ir trukdė plaukti
širdyje
trūko oro
bet tik
jo
***
du vyrai išsimaudę moteryje
keliavo namo
nebuvo nei laimės
nei liūdesio
o toliau paėjus
neliko nei
namų
nei pasaulio
nei dangaus
tik
nebepriklausantys
sau
vyrai
prisilietę
prie
upės
dugno