Aštunta ryto. Kava delne jau vos drungna. Iš kampo išrieda jis. Mažas, baltas, ūžiantis dievas, pradedantis savo monotonišką ritualą. Jo pasaulis tobulai paprastas – grindų plokštuma, kurią reikia paversti švaria. Jis neturi abejonių. …

Stovėjau ant viaduko, persisvėręs per aprūdijusius turėklus, o po manimi juoda arterija pulsavo ištirpusiais automobilių žibintais. Kiekviena pravažiuojanti mašina – atskira, vieniša siela, įsiurbta į tą patį kryptingą judėjimą link kažkokio pažado, kurio …

Yra tam tikras nuovargis, įaugantis į pečius ir sprandą, – ne nuo darbo ar bemiegės nakties, o nuo nuolatinio budrumo. Tai kūno atmintis, tylus vidinis kompasas, kurio rodyklė visada atsukta ne į šiaurę, …

Jos viduje buitis virsdavo geometrija. Kiekvienas rūpestis, kiekvienas neatidėliotinas reikalas – tai ne mintis ar darbas, o kietas, aštriabriaunis kristalas, lėtai augantis kažkur krūtinės ląstoje. Ryte pabudus, jų jau būdavo keletas. Dienai bėgant, …

Tas garsas, ritmingas ir atkaklus kaip inkvizitoriaus tardymas, seniai tapo mano vidiniu metronomu, mušančiu ne maldos, o irimo taktą. Lašas. Tyla. Lašas. Prausyklos čiaupas koridoriaus gale, sugedęs gal nuo pavasario, per kiauras naktis …