Stiklinė siena tarp manęs ir jų, o gal tarp manęs ir visko – plona, vos juntama, bet neįveikiama lyg laiko tėkmė. Sėdžiu apskurusioje laukiamojo kėdėje, kurios dermantinas įtrūkęs lyg sukietėjusi žemė, ir stebiu …

Sunkus, lyg cemento dulkėmis permirkęs kūnas lipo į dviaukščio autobuso vidurius, kiekvienas laiptelis – atskiras skausmo proveržis per kelius ir klubus, lyg kas suktų aprūdijusius varžtus kūno sujungimuose. Viršutinis aukštas, kaip visada, dvokė …

Praeitis – tai apleistas geležinkelis, įsirėžęs į miesto pakraštį. Bėgiai, du surūdiję randai, vis dar čia, bet traukiniai jais nebevažiuoja. Einu jais lėtai, atsargiai, lyg bijodamas įsmukti į laiką. Po kojomis girgžda …

Skalbimo mašinos būgnas suko savo tylų, mechanišką ritualą, ir aš stebėjau jį lyg užhipnotizuotas, sėdėdamas ant šaltų vonios plytelių. Pasaulis, sumažintas iki muilino vandens ir besisukančių audinių. Išmirkę, susivėlę pavidalai – lyg paskendusios …

Mes nekariaujame dėl abstrakčių sąvokų – teisingumo, laisvės ar dievų. Tai tik iškabos, kuriomis politikai, tie patys susireikšminę geresnių kostiumų versijos, pridengia kur kas senesnį, purviną impulsą.

Zirzdamas nuleidau koją ant pirmo cementinio …