pienių legionas

Miestas alsavo šlapio asfalto monotonija, o aš, dar vienas jo kraujagyslėmis judantis eritrocitas, plaukiau įprastu maršrutu – nuo durų iki durų, nuo vienos pareigos prie kitos. Galvoje sukosi ne mintys, o tirštas kisielius, drumstas ir beformis, nuosėdomis nusėdantis kažkur ties pakaušiu. Bet tada, ties posūkiu į triukšmingesnę gatvę, akies krašteliu pamačiau jį – apleistą, savivaldybės užmirštą gėlyną, įspraustą tarp aptrupėjusio pastato sienos ir šaligatvio.

Tai nebuvo tvarkingas grožis. Tai buvo anarchistiškos spalvos maištas. Iš žemės, suaižėjusios it senio kakta, veržėsi laukinės našlaitės, violetiniais ir geltonais veidais įžūliai spoksančios į praeivius. Kelios tulpės, akivaizdžiai pernai metų didybės likučiai, stovėjo išdidžiai, bet pavargusiai, jų žiedlapiai prasiskyrę lyg perdažytos senės lūpos, atidengiančios juodas, dulkėtas širdis. Tarp jų rangėsi pienių stiebai, iškėlę subrendusius pūkų kamuolius, kurie, rodės, sulaikę kvapą laukė vienintelio ženklo – vėjo gūsio, paleisiančio jų sėklų legioną į pasaulį. Visas tas lopinėlis buvo užmirštas mūšio laukas, kuriame grožis lėtai ir atkakliai laimėjo karą prieš betoną.

Ir tada smogė. Ne mintis, ne jausmas. Tiesiog staigus, nepaaiškinamas aiškumas. Viskas aplinkui pritilo, automobilių ūžesys virto tolimu, vandenyno dugno dūzgimu. Mačiau tik tą gėlyną. Mačiau ne augalus, o pačią gyvybės valią – atkaklią, neracionalią, veržlią. Kiekvienas lapas, kiekvienas spalvos potėpis atrodė absoliučiai būtinas.

Euforija. Šilta, svaiginanti.

Suaugęs vyras, sustojęs vidury šaligatvio. Spokso į piktžoles.

Rankos pirštais nesąmoningai užčiuopiau šiek tiek atsipalaidavusį siūlą ties palto saga. Šiurkštus siūlo galiukas badė odą – mažytis, realus inkaras šioje netikėtoje nuostabos jūroje. Vėjas pakrutino tulpių galvas, ir jos linktelėjo man lyg seni bičiuliai, žinantys paslaptį. Paslaptis buvo paprasta: jokios prasmės nėra, išskyrus tą, kuri tiesiog yra – veržiasi, žydi ir miršta be jokio klausimo.

Atsidusau, pilna krūtine įtraukdamas drėgno oro ir žiedadulkių aukso.

Šyptelėjau. Didysis dienos apreiškimas, nutikęs tarp aptrupėjusios sienos ir gatvės. Rytoj jis virs tik miglotu prisiminimu – dar viena istorija, kurią pasakosiu pats sau, bandydamas įtikinti, kad dienos turi ne tik svorį, bet ir spalvą.

Siūlo galiukas ties saga vis dar badė pirštą.

Aš paleidau jį. Ir pasukau už kampo.