Viskas prasideda ne iš karto. Pirmiausia – judėjimas. Tas keistas, beveik be pastangų reikalaujantis slydimas erdve, kuris priverčia kūną tapti vienu fokuso tašku. Kūnas privalo klausytis svorio, kelio, menkiausio posvyrio, ir ši nuolatinė, …

Liepos vidurdienio saulė negailestingai kepina balkono plyteles. Oras virpa nuo karščio.

Rankoje – šiukšlių semtuvas. Juo stumiu per betoną tai, kas yra atkaklumo paminklas. Chaotiška krūva sausų šakelių. Kiekviena jų atnešta atskirai, su …

Ryto saulė ant stalo brėžia ilgą, aštrų stačiakampį. Jame guli nuotrauka.

Vakar ji atrodė kaip įkaltis, kaip kaltinimas. Šiandien – tiesiog daiktas. Blizgus popierius, sugėręs dešimtmetį senumo šviesą. Pirštas slysta paviršiumi, nejaučia nieko. …

Aštunta ryto. Kava delne jau vos drungna. Iš kampo išrieda jis. Mažas, baltas, ūžiantis dievas, pradedantis savo monotonišką ritualą. Jo pasaulis tobulai paprastas – grindų plokštuma, kurią reikia paversti švaria. Jis neturi abejonių. …

Stovėjau ant viaduko, persisvėręs per aprūdijusius turėklus, o po manimi juoda arterija pulsavo ištirpusiais automobilių žibintais. Kiekviena pravažiuojanti mašina – atskira, vieniša siela, įsiurbta į tą patį kryptingą judėjimą link kažkokio pažado, kurio …

Yra tam tikras nuovargis, įaugantis į pečius ir sprandą, – ne nuo darbo ar bemiegės nakties, o nuo nuolatinio budrumo. Tai kūno atmintis, tylus vidinis kompasas, kurio rodyklė visada atsukta ne į šiaurę, …