Karštis virš aikštės virpėjo kaip permatomas drebutis, sugėręs į save pastatų atspindžius ir pavertęs juos virpančiais miražais. Pačiame centre, lyg aukuras pagoniškai dievybei, tryško fontanas – jo srovės, it suakmenėjusios gyvačių nugaros, šovė …

Miestas alsavo šlapio asfalto monotonija, o aš, dar vienas jo kraujagyslėmis judantis eritrocitas, plaukiau įprastu maršrutu – nuo durų iki durų, nuo vienos pareigos prie kitos. Galvoje sukosi ne mintys, o tirštas kisielius, …

Lijo. Ne, čia nebuvo tas ramus, bubenantis lietus iš senų knygų. Čia dangus vėmė tulžimi, o valytuvai, lyg du isteriški pamokslininkai, beviltiškai mojavo priešais akis, bandydami nuvalyti pasaulį, bet tik ištepliodami jį į …

1 dalis. pirmadienis.

aliarmas – ne garsas, o sausas, adatos dūris į smilkinį. Kūnas pats, be sąmonės įsikišimo, išjungia mygtuką, pasisuka, nuleidžia kojas ant šaltų grindų. Ritualas. Mechanika, iškalta per tūkstančius tokių pačių …

sėdžiu milžiniškame stikliniame inkste, kuris naktimis filtruoja žmones. Per mane, pro kiaurą kūno rėtį, srūva svetimi likimai, judantys pagal tvarkaraštį: skrydžiai į saulėtus miestus, kurių pavadinimai skamba lyg vaistų pavadinimai, ir atgal, į …