karas ir ranka

Pagaliau ją radau, apsidžiaugė seržantas Vardenis Pavardenis, pakėlęs nuo žemės sprogimo nutrauktą ranką, nukritusią tarp nuolaužų.

Jo galvoje vis dar bėgo mintys, kurias jis buvo pradėjęs dokumentuoti laiške įsivaizduojamai sužadėtinei arba mamai. Jam vis dar norėjosi pabaigti sakinį tais paskutiniais, svarbiausiais žodžiais.

Todėl po sprogimo jis, nė nesusimąstęs, kas nutiko, puolė ieškoti priemonių, kaip tai padaryti, ir tik suradęs parako dūmais persmirdusią savo ranką pamatė, kad ji nebeklauso.

Dabar ranka jam atrodė tarsi sugedęs televizoriaus pultelis, amžinai transliuojančio tą patį sprogimo kadrą.

Jis pažvelgė į apanglėjusį riešą su vėsiu, kone entomologiniu smalsumu: atrodė, kad nutrūko ne biologinis audinys, o tiesiog sudegė nematomas optinis kabelis, jungęs jo asmeninį „aš“ su šiuo konkrečiu penkiapirščiu manipuliatoriumi.

Ryšio neliko, tačiau karinė-biurokratinė inercijos jėga ir metafizinis įsipareigojimas vis tiek reikalavo užbaigti pradėtą tekstą.

Popieriaus skiautė, aplipusi tinko dulkėmis ir parako nuodėguliais, gulėjo prispausta po aprūkusiu betoniniu luitu.

Ten, iškart po sakinio:

„Jei visa ši tikrovė tėra prastai suderinta vizualinė simuliacija, tai mano jausmas tau…“ žiojėjo tuštuma.

Ši gramatinė pauzė atrodė pavojingesnė už bet kokį artilerijos antpuolį, nes pasaulis be užbaigto predikato grasino tiesiog išsibarstyti į pikselius.

„Kūnas tėra štabo išduotas laikinas inventorius,“ seržanto sąmonėje nuvilnijo mintis, kol ausyse aidėjo aukšto dažnio cypimas, labai panašus į tą, kuris naktį pažadina pasibaigus televizijos programai. „O meilė – tik griuvėsiuose paklydęs ryšio signalas.“

Jis pabandė paimti pieštuką kairėn rankon.

Tačiau kairioji niekada nebuvo apmokyta poetinės semantikos: ji mokėjo tik prilaikyti automato vamzdį ir mechaniškai pasirašyti amunicijos gavimo žurnaluose.

Grafito šerdis sudejavo, perrėžė popierių ties žodžiu „simuliacija“ ir nulūžo, palikdama tik aklą juodą įmušą.

Tolumoje vėl dusliai sugaudė atskriejanti mina, ore pakibęs dulkių debesis ėmė tirštėti, o jis atsisėdo ant išverstos žemės kupsto, pasidėjo savo buvusią dešinę ant kelių tarsi keistą, svetimą trofėjų ir ėmė laukti, kol iš dūmų pradės lįsti kito sakinio kontūrai.

Karas, mano mieloji, yra damaro lakas žmonėmis nutapytam paveikslui.

Pagaliau ėmė ryškėti kita eilutė, ir jis tęsė savo laišką ant suglamžyto sąmonės lapo.

Spalvos blunka, kai nuo gero gyvenimo visi pradeda lėtėti ir ilgiau miegoti.

Mirtis tėra nuostabus stipriklis mūsų blėstančioms emocijoms atšviežinti.

Kareivis atsistojo ir nuėjo.

Jam nebebuvo svarbu, kad aplinkui švilpia kulkos, kad žemė pajuodusi ir iškramsnota.

Jis pasuko link štabo.

Logika buvo elementari: jeigu bandysiu slėptis, nukraujuosiu ir mirsiu; jeigu eisiu, mane nušaus arba užlipsiu ant minos ir vis tiek mirsiu.

Atsistoti ir eiti nebuvo logiškas sprendimas, jis tiesiog nutiko.

Keletą kartų neatsargios kulkos jį kliudė, perplėšė baltinius, ištepė kelnes. Kartą pargriovė sprogusi mina, bet jis kėlėsi ir toliau ėjo, tarsi iš įniršio proto netekusi nebylė meška, kurios riaumojimo nebuvo galima išgirsti, jį buvo galima tik pamatyti.

Kojos dirbo mechaniškai, tarsi svetimos detalės.

Kūnas vilko kaulų ir raumenų masę ten, kur stūksojo gelžbetoninis štabo mazgas.

Galiausiai purvinas takas nusileido į gilesnę, sutvirtintą tranšėją.

Už smėlio maišų sienos kabėjo sunkus tvaikas: dyzelinio generatoriaus smalkės, sulipusios su jodo, pūvančio kraujo ir pigaus tabako aromatu.

Pavardenis iš inercijos prasiveržė pro storas brezento užuolaidas ir sustojo ant šlapių lentų grindų.

Viduje, po dūzgiančia lempa, du sanitarai plovė kruvinas pirštines kibire, o karo gydytojas traukė vaistus į švirkštą.

Kai brezentas sušnarėjo, visi trys atsisuko.

Kelioms sekundėms patalpoje stojo mirtina tyla, lyg užuolaidas būtų praplėšęs ne žmogus, o atgalinis liepsnos smūgis.

Prieš juos stovėjo seržantas.

Viena jo pusė buvo permirkusi tamsiu, tirštu purvu ir krauju, o veidas atrodė kaip pilka, pelenų spalvos kaukė su karštligiškai žybsinčiomis akimis.

Pagal visas karinės medicinos normas tokios būklės kareivis privalėjo gulėti užrištame brezentiniame maiše prie durų.

– Šventas dieve… – iškošė jaunesnysis felčeris, sustingęs su permirkusiu tvarsčiu rankoje. – Tu ką, pats atėjai iš ten?..

Laiku susiturėjo vos nepasakęs mėsmalės.

– Jis dar stovi, – kimiu, nuostabos kupinu balsu metė chirurgas, numesdamas švirkštą ant metalinio padėklo. – Ko žiūrit?! Griebkit jį, griūva!

Tikslas buvo pasiektas, todėl Pavardenio smegenys atjungė avarinius gyvybės palaikymo resursus.

Kojos akimirksniu pavirto minkšta mase, ir jis būtų tėškęsis veidu į lentas, jei dvi stiprios rankos nebūtų pagavusios jo už pažastų.

– Neštuvus čia! Antrą stalą, greičiau! – riktelėjo gydytojas.

Jį užvertė ant šaltos paklotės.

Iškart subraškėjo kerpamas audinys, kai felčeris žirklėmis negailestingai rėžė sudiržusią uniformą.

– Žgutą! Taip! Taip! Po velnių! Fiksuokit. Stipriau! Nėra laiko. Nebėra laiko paisyti taisyklių. Niekam nebėra laiko! – komandavo chirurgas, spausdamas kraujuojančius audinius. – Spausk čia, laikyk! Po velnių, kaip man visa tai nusibodo!

– Spaudimas krenta, vos apčiuopiamas! – pranešė felčeris, skubiai kišdamas adatą į veną, kurioje dar buvo kraujo. – Lašelinę, greičiau, paruoškit dar du paketus plazmos!

Šaltis ir haliucinacijos pamažu ėmė trauktis. Kliedesiai ištirpo palubės dulkėse.

Buvęs Vardenis Pavardenis prisiminė savo vardą ir tai, kad jis yra žmogus, užaugęs tarp žmonių, o ne antropomorfinis bandymų įrenginys.

Pirmą kartą po sprogimo jį pervėrė aštrus, deginantis, fizinis skausmas: pats tikriausias įrodymas, kad jis vis dar gyvas ir, po velnių, beprotiškai nori toks likti.

Staiga sutemo. Mūsų kareivis niekada nesužinos, ar tai buvo naktis, ar tai buvo jį pasiimti atėjusios mirties veidas.

Kažkoks rytinis paukštis turbūt kukutis išleido patį kvailiausią įmanomą garsą ir nuskrido.

Į praplėštos akies kiaurymę plūstelėjo saulės šviesa, ausyse dar spengė, bet ne skriejančios minos, o vaiski tyla pasibaigus beprotiškam mūšiui tarp pamišimo apsėstų žmonių, nurimus beprasmėms skerdynėms.

Jonas. Toks buvo jo vardas.

Prisiminė vakarykštį skausmą, tiesą sakant, tik jį ir teprisiminė.

Mintys buvo išplaukusios, išplaukusios ir dar apipiltos baltais saulės spinduliais.

Po truputį, nenoromis jos pradėjo rinktis atgal. Lyg pienės pūkeliai, kuriems buvo leista sugrįžti atgal į pienę. Atsiminė sprogimą, ranką ir tada vėl skausmą.

Ratas užsidarė, filmas tęsiasi, žanras pažįstamas ir aiškus, kitos serijos siužetas lengvai nuspėjamas dėl to dar labiau laukiamas. Visi veikėjai sėdi susirinkę prie stalo, ištaigingame dvare apsuptame juodo vandens, po juodu dangumi. Žvilgčioja vienas į kitą, spėliodami, kurio dabar eilė mirti.

Jonas pabandė kilstelėti ranką, bet nepavyko. Pabandė pajudinti koją, irgi nieko.

– Velniop visa tai… – sušnibždėjo jis į baltą palatos lubų tinką. – Man reikia rankos. Kur mano ranka, blet?! Man reikia užbaigti tą prakeiktą laišką!

Bet niekas neatėjo. Ir tada iš jo krūtinės, plėšdama sudraskytus plaučius, išsiveržė sausa, gyvuliška aimana. Jonas pravirko: sunkiai, baisiai, springdamas savo paties seilėmis ir trukinėjančiu kvėpavimu, tarsi per tą kūkčiojimą iš jo kūno pagaliau būtų bėgę visi štabo įsakymai, visa suknista simuliacija ir visas šitas karas.